Kaip gyvenimą gali pakeisti dviratis. Rutina. Labas rytas dukrytės auklei, žmonos pristatymas į darbą, darbas, kelionė namo, maxima, viso gero auklei, šeima, namai, klubas www.pazintys.biz, kiti projektai. Rutina...

Dažnai patapšnodamas savo didėjantį tinginio pilvuką pagalvodavau, koks gi sportinis užsiėmimas teiktų daugiausia naudos ir malonumo?

Dažnai sėdėdamas rytiniame kamštyje pagalvoju, kaip kvailai tai turėtų atrodyti iš šalies - 10 minučių stovi 3 eilės automobilių, su įjungtais varikliais. Daug automobilių. Sostinės prospektas.

Ar iš tiesų žmonės taip nemoka savo laiko planuoti? Ar nesuvokia, kad 10 minučių šen ar ten nieko mūsų gyvenime nereiškia? Nieko *svarbaus* nereiškia. Argi būtina save šitaip įsivaryti į kampą, kad stovėdamas tokioje automobilių eilėje turėtum kovoti dėl kiekvienos pozicijos, pamiršdamas apie kitas vertybes?

Vienžo viskas susivedė į tai, kad nusipirkau dviratį Lietuvišką. Biudžetinis variantas, jokių vidinių pavarų, diskinių stabdžių ir anglies pluošto rėmo už dešimt tūkstančių litų. Panther Prolog. Kokybė panaši kaip ir tikėjausi. Išbaigtumo nėra, pozicionavimas vis dar tarybinis - "darom taip, kaip mums atrodo, o ne taip kaip nori potencialus važinėtojas". "Dviračio pasas" (atseit, naudojimo ir priežiūros instrukcija) atspausdintas ant kažko panašaus į popierių. Tualetinis popierius - ir tas kokybiškesnis. Ta instrukcija skirta apskritai neaišku kam. Kaip galutiniam vartotojui - pernelyg techniška. Rašė matyt mechanikas, nes daugiau - nebuvo kam... Parduotuvėje pardavėjas pasiteisino, jog jam dviračio surinkėjai palieka labai daug "laisvės" - tai čia pareguliuoti reikia, tai ten priveržti. Labiausiai erzinantis dalykas, kad važiuojant tam tikromis pavaromis, kažkas tarška - ar tai grandinė, ar pavarų perjungimo mechanizmas. Spėju, kad tai sureguliuojama, tačiau kokiais laikais mes gyvename? Ar nusipirkus daiktą vis dar reikia jį apdoroti dilde!? Na, bet yra kaip yra

Užtat kokie pojūčiai! Mano tarybinis "turistas" (toks dviratis) buvo numestas dar mokykloje. Kiek gi čia laiko praėjo? Dieve, jau bemaž 12 metų bus praėję, kai turėjau dviratį. Žinoma, visokie pasivažinėjimai pajūryje nesiskaito. Sąvas daiktas yra sąvas. Bet mano sėdimoji to nesupranta. Kodėl vietoje mikštos kėdės kažkoks balnas? Tikiuosi, pripras Tiek būtų apie neigiamus pojūčius.

O šiaip labai smagu. Vėjelis pro ausis tik švilpia... Per pastarąsias 2 paras nuvažiavau 29 kilometrus. Pirmą dieną vienuolika kilometrų, o likusius - prieš kelias valandas. Vidutinis greitis ~12 km/h, o maksimalus - 43 km/h. Mieste! Neblogai? Nežinau. Grįžau visas šlapias nuo prakaito, net kuprinė ant nugaros - ir ta šlapia. Bjauru? Gal. Man tai nesvarbu. Nes jaučiuosi fantastiškai! Rūkyti jau antra diena nesinori. Tenka prisiverst (Juokauju)

Vilnius neblogai pritaikytas dviračių turėtojams. Bet ir neidealiai. Iš esmės - važinėtis galima. Gal net į darbą mėginsiu važiuoti dviračių. Kolegos jau keletą metų tai praktikuoja, ir matyt, ne be reikalo... Viskas priklauso nuo maršruto.

Smagumėlis. Važiuodamas dviračių pamačiau daugiau miesto užkulisių. Kaimą ir sukrypusias tvoras. Tvoras ant žemės, kuri verta milijonų. Supratau ir pradėjau vertinti, kaip šaunu yra važiuoti automobiliu į kalną ir kalno net nejausti. Pamačiau, kaip kvaila stovėti kamštyje ir ryti šviną, jei galima važiuoti šalia (ir irgi ryti šviną)

Tai tokie įspūdžiai turint Panther Prolog. Gal nupirksiu dar vieną - žmonai