Nugrimzdau į vienatvės liūną, kodėl taip sudėtinga… bandžiau ištrūkti iš dogmų. Maištavau, norėjau pasikeisti. Veltui, veltui stengiausi. Nesuprantu, kodėl sunku gyventi, tiesiog mylėti ir būti mylimam. Verkti ir būti paguostam. Kodėl negalime svajoti? Kodėl viskas pilka ir tamsu? Juk dar tik pradėjome gyventi ir veriasi beribis pasaulis prieš akis, bandai išplaukti į plačiuosius vandenis, pamiršti praeitį ir iškėlusi išdidžiai galvą žengti pirmuosius žingsnius. Sunkumai ir vėl pakerta sparnus. Viena nelaimė nevaikšto, iš paskos seka skausmas ir neviltis. Bandai ir vėl pakilti, tačiau nėra jėgų. Laikui bėgant išblėsta noras, lieki vienas su savom mintim, jausmais ir nusivylimais. Užsisklendi it degtukų dėžutėje. Nematai perspektyvos kentėti. Mąstai, jog šį skausmą gali palengvinti tik…
Bet ir vėl suklysti, nusivili. Bandai pamiršti – neišeina. Bandai paskęsti, bet nepavyksta. Bandai išeiti, bet persunku. Bandau pasitraukti – jėgų neturiu…

normalau....skaiciau viena toki apie kazkoki nutrika tai gavosi kad jis yra nesweikas o cia tai daug idomiau mane labiau daug labiau sudomino negu praeita karta

normalau....skaiciau viena toki apie kazkoki nutrika tai gavosi kad jis yra nesweikas o cia tai daug idomiau mane labiau daug labiau sudomino negu praeita karta

bet kodel toks liudnas?