Ten, kur mažas pasakų nykštukas nuneš didingo paukščio auksinę plunksną, prasidės knyga. Kur svelnus plunksnos plaukeliai netyčia palies žemę, gims gėlės. Kur plunksna ore nupieš širdį, giedos paukščiai.
Mažas nykštukas saugos plunksną ir nuneš ją ten, kur pikto žmogaus akis nepasieks. Tik tyra širdis gali išvysti auksinę plunksną ir tik sniego baltumo rankos gali su ja rašyti.
Parašytą knygą gali skaityti tik krištolo akis turinti būtybė.

Neturiu tokios tyros širdies, kad galėčiau plunksną matyti
Neturiu sniego baltumo rankų, kad galėčiau ja knygą parašyti
Neturiu krištolo akių, kad galėčiau parašytą knygą skaityti

Bet nešu knygą ir ieškau žmogaus, galinčio ją man perskaityti.

Mažų stebuklų apsupty, po žydinčiu svajonių medžiu dvelkia pasakomis, žinai?


Einu...