Sutinki žmogų pagal išvaizdą, palydi pagal protą.
Džiugu kad yra žmonių mane vertinančių tokią, kokia esu. Žinau kad daug kam nepatinku dėl to, kokia esu. Bet skiriuos ne aš. Skiriasi aplinka. Esu kitokia? atsakyk... ar aš kitokia nei kiti?
Visi turime kaukes. Tačiau stengiuos jos nerodyti. Noriu atvert mintis, kad žmonės pamatytų mano vidų. Bet bijau. Įsileidus ne tą žmogų, gali pamatyti, kad po jo išėjimo, tavo vidus išdrąskytas. O nuoširdūs žmonės "su visais batais" įkrenta į tavo vidų ir pasilieka. Nuostabu, kad pasiliekančių svečių mano gyvenime tiek daug. Bijau jų netekt. Kiekvienas svečių atneša gabalėlį kažko. Tu kartais to nepamatai, bet artimieji supranta, kad jis pasikeitė.
Nuostabu, jei tas kažkas yra gabalėlis meilės, švelnumo, supratimo. Tačiau net ir patys artimiausi žmonės gali atnešti po ašarą vietoje šypsenos...
Tada galvoji, kodėl nepagalvojai labiau prieš įsileisdamas žmogų vidun...
Ateina kitas žmogus ir vėl atlapoji duris. Nepatikrini. Aš beginklė. o jis? nežinau. nepatikrinau.
Tikiesi. Belieka tik tikėti(s) kad viskas bus gerai ir širdyje rasi šypsenos gėlę paliktą lauktuvėms.
Žmogui reikia kažkuo tikėti. Vienam, kad viskas bus gerai, kitam, kad yra kažkas kas jį myli. Ir nesvarbu ar tai kitas žmogus, ar Dievas ar šuo. Svarbu kad myli, ar ne?

Nežinau kodėl tai parašiau... Dar nesugalvojau. Pasakysiu kai sugalvosiu.