Man sakė: "Tikėk!"
Ir atėmė viltį,
Man sakė:"Mylėk!"
Ir išplėšė širdį,
Man sakė: "Gyvenk!"
Ir palaidojo prasmę netikrumo kape.

Ir sėdžiu dabar išdegintam saulės lauke
Tarp liepsnojančių medžių,
Liepsna laižo mano rankas,
Tokias tuščias ir pavargusias,
O siela verkia iš ironiško džiaugsmo,
Nes vėlei tapo tuščia.

Man sakė: "Būk nuoširdi!"
Ir niekada netikėjo,
Man sakė:"Atsiverk, netylėki!"
Ir mano atvirumas pavirto durklu,
Be gailesčio raižančiu ženklus mano viduj.

Ir sėdžiu dabar išdegintam saulės lauke
Tarp liepsnojančių medžių,
Liepsna laižo mano rankas,
Tokias tuščias ir pavargusias,
O siela verkia iš ironiško džiaugsmo,
Nes vėlei tapo tuščia.

Gal ir gerai, kai nieko nėra,
Nes tada nieko ir nebereikia,
Tuštuma tyliai ateina
Ištiestom rankom pasitikti manęs,
Ir taip noris beprotiškai juoktis...
Skausmas mano lūpose virto daina.

Ir sėdžiu dabar išdegintam saulės lauke
Tarp liepsnojančių medžių,
Liepsna laižo mano rankas,
Tokias tuščias ir pavargusias,
O siela verkia iš ironiško džiaugsmo,
Nes vėlei tapo tuščia.