Net nežinau kaip jaučiuosi...Tikriausiai klaikiai, nors niekas to nemato. Rytoj renginys, neįsivaizduoju savęs dainuojančios. Bijau, kad ir taip mano melancholiškos dainos nenuskambėtų kaip gedulo giesmės. O kaip turėčiau jaustis, kai mane išdavė geriausia draugė, žmogus, su kuriuo stengiausi dalintis viskuo, ką tik turėjau, kurį palaikiau daugybę kartų sunkiausiomis jos gyvenimo akimirkomis? Žinau, kad esu stipri, kaip visada, atsitiesiu, bet ji manyje visam laikui įrėžė randą, atimdama iš manęs paskutinį likusį tikėjimo lašą...