Aš žinojau, kad esu sapne...Manau, kad tai žinojau.Nuklydau į sapnų pasaulį labai pavargusi...
Ten mane pasitiko vakarėjantis dangus besileidžiant saulei.Toks rausvas ir dvelkiantis rudenišku liūdesiu....O aš stovėjau ant daugiaaukščio stogo.Buvau čia ne viena.Šalia sėdėjo juodais odiniais rūbais tamsiais ilgais plaukais jaunas vyras ir grojo elektrine gitara lėtą baladę.Aš pažinojau tą žmogų.Erikas Dreivenas, - Crow...Ir grojo jis taip puikiai...Paskui nusišypsojo man ir padėjo gitarą.Mes kalbėjomės, tik gaila, kad nebepamenu apie ką.Dažnai sapnai nepalieka tokios galimybės...o gaila...Bet aš prisimenu kaip jis mane mokė skraidyti.O aš juk taip bijau aukščio...Bet vis tiek šokau paskui jį nuo stogo laikydamasi už jo rankos.Užsimerkiau iš baimės, atrodė, tuoj sustos širdis, bet staiga pajutau kaip man lengva ir gera...Tokių šuolių nuo stogo buvo daugybė...Tada Varnas pasakė:
- Pradžiai visai neblogai.Dabar bent jau nebijosi kristi, - jis nusišypsojo.- Skraidymo pamokas būtinai pratęsim.Ir nepamiršk, kad aš tave saugau...
Kažkam gal tai pasirodys labai naivu ir kvaila, bet aš tikiu sapnais.Ir visai nebijau jo čia pasakoti.Nuo tos nakties aš jaučiu, kad man tikrai visai nebaisu kristi.Net jei tai būtų bedugnė, aš žinau, kad sugebėsiu iškilti.O širyt paėmiau savo rankraščius ir ėmiau toliau rašyti savo istoriją apie Varną...