Pastaruoju metu jaučiuosi kažkaip nenusakomai ir keistai...Gal todėl, kad jaučiu artėjantį rudenį, o jis man visada būna kūrybos, apmastymų ir mistikos metas. Jaučiuosi taip tarsi būčiau pakliuvusi į savo rašomą istoriją apie Varną... Absoliuti melancholija ir nenusakomas ilgesys kažkam, ko, atrodo, laukiu ir ilgiuosi ištisus šimtmečius. Meilė, kurios niekam taip ir nedaviau...Deep gothic love...Jos niekam nereikėjo, nes ji reikalinga tik Jam, mano Nakties Dvasiai...Dažnai apsirikdavau palaikydama sutiktus žmones Juo, o jie tik norėjo būti tokiais.Paskui ilgai klausiau savęs, ar tikrai meilė yra ir ja ne kartą suabejojau.Apskritai buvo toks metas, kai ilgėjausi tik mirties, bet ji vis nusisukdavo nuo manęs ir sakydavo, kad man dar ne laikas...Dabar aš tiesiog gyvenu.
Ką gi, užteks minčių šiam saulėtam vakarui.Manęs laukia neužbaigta kompozicija, kuriai vis dar nerandu pavadinimo ir rankraščiai apie Varną...
Gyvenimas gražus žiaurus žvėris