Taip vadinasi mano kūrinys, kurį užbaigiau vakar.Lėtas, dvelkiantis melancholija ir tarsi susijungimu su besileidžiančia saule prie jūros šaltą, vėjuotą rudens vakarą, ir visai tai virsta skausmu ir giliu liūdesiu...Labai ilgai buvau viena, todėl puikiai žinau, kas yra vienatvė.Taip pat žinau, kas yra skausmas, neviltis ir gilus liūdesys.Tai anaiptol ne melancholija, kuri įprasta man ir kurioje tiek daug žavesio, tyrumo ir lengvumo kaip rūkas ankstų rytą ant ežero...Bet jei ne skausmas, atmerkęs man akis, gal nebūčiau vėl grįžųsi prie muzikos ir dainavimo.
Labai apmaudu, kad nebespėjau užsirašyt į džiazinio dainavimo pamokas.Gotika su džiazu neturi nieko bendro, bet man ir nerūpi džiazas, man svarbu praplėst savo balso diapazoną ir padirbėt su tembru.Dainavimo pagrindai jau atidirbti...Nors patyriau nesėkmę vasarą dalyvaudama vienam renginy, kad ir dėl techninių problemų, bet neteisinga kritika mane labai užgavo...Ir tada labai aiškiai supratau, kaip svarbu savimi tikėti, nes kitaip tave sutryps, ypač, jei tai menas...Žmonės tokie dabar išlepę ir visko pertekę, kad nebemoka džiaugtis.Tai ne mano karta, kuri ūžė, švilpė, šėlo festivaliuose "Roko maršas per Lietuvą", "Lituanika", "Papūga" drauge su muzikantais ant scenos, kuri atmintinai mokėjo visas "Hiperbolės" ir "Foje" dainas, ir visa tai buvo taip nuoširdu ir tikra...
Kažkada prieš daug metų Lietuvoje gimė gotika - "Foje", "Siela", Mano Juodoji Sesuo"...Kas domisi, tas žino šias grupes ir tai, ką jos groja.Mes buvom pirmieji gotai, nors niekada savęs taip nevadinom...Dabar kiekvienas įlenda į juodus drabužius, įsoka į "kerzus", juodai nusidažo plaukus ir apsiskelbia, koks jis išskirtinis...Jie net nesusimąsto, ką reiškia ta juoda spalva, apskritai, kokia gotų subkultūros ideologija, svarbu maištauti ir būti aukščiau už tuos, kurie "pilki"...Paskui forumuose ginčijasi iki pajuodavimo, kas yra tikras gotas, o kas ne Visiškas infantilumas ir baisus susireikšminimas.Neberašau forumuose, nebeieškau tokių pat kaip aš.Vėl gi tapau savita atsiskyrėle.Bet man niekad ir nebuvo būdingas bandos jausmas.Aš tik labai ilgai buvau visiškai viena, man taip norėjosi surast bent vieną tokį kaip aš...Tie žmonės, su kuriais susipažinau Vilniuje prieš savo debiutą, "Kunigundoje", kurie pasidomėjo mano kūryba, klausė mano dainų, jie liko su manim iki šiol.Jie daug jaunesni už mane, bet man visada malonu juos sutikti, pakalbėti, pasidalinti mintimis.Jie labai jauni, bet turi išminties, moka mąstyti, ko negalėčiau pasakyti apie daugumą suaugusių žmonių.
Taigi dabar esu savotiškai vėl viena, bet nebe vieniša...Sutikau tokį pat kaip aš, jis nuostabiausia dovana, kokią man kada suteikė likimas.Mūsų pasaulis - naktis ir jos muzika, piešiniai, ateinantys iš niekur, mes galim kalbėti apie viską ir tai taip gilu...Bet aš vis dar prisimenu, kas yra vienatvė. Nes labai ilgai ji buvo mano geriausia draugė.Ji daug ko mane išmokė, išmokė būti stipria ir nepalūžti, ir parodė man kaip atrodo bedugnė.Skausmas privertė mane vėl paimt į rankas mikrofoną, sielvartas suteikė išminties, o nusivylimai ir gili neviltis davė suvokti, kad mirtis niekada neateis tada, kai jos ieškai.Liūdesys yra gražus, jis gyvena sidabrinėj mėnulio šviesoj...Taip skamba žodžiai iš mano vienos dainos priedainio.
Vienatvė yra visokia.Iš pradžių ji saugo, o paskui žudo.