Net nežinau, kodėl rašau. Galbūt todėl, kad myliu rudenį. Tą stebuklingą metų laiką, kuomet vasaros alsavimą užčiaupia vis stipriau šėliojantis vėjas, o žemę plauna vis dažniau pravirkstantis dangus... Sakysit, tokiais vakarais ypač drąsiai į sielą beldžiasi vienatvė? Netiesa... Vienatvė aplanko ne vienus, bet vienišus. O būti vienišiems ar ne renkamės mes. Juk galima apkabinti savo Svajonę, priglausti galvą prie Vilties ir mylėti. Mylėti save... rudenį... krintančius lapus... Mylėti dar nesutiktuosius... kol kas. O jie ateis. Tikrai ateis. Kaip ir po tamsiausios nakties išaušta saulėtas rytas, kaip ir gūdžiausios girios takai pamiškėje susilieja su žydinčiais laukais... nors patikėti sunku. Tereikia tiek nedaug – išlaukti! Mokėti džiaugtis kiekviena diena, net ir rudens... Ir nesvarbu, kad kažkada šalia buvusieji buvo akli ir kurti mūsų meilei. Nuo to mes tampome tik stipresni ir išmintingesni...
Sakoma, rytojus prasideda šiandien... Todėl po kasdienos rūpesčių maratono nuvykime liūdnas mintis šalin... Besigardžiuodami kvapnia kava nusišypsokim sau ir pasauliui... ir tiems, kurių žingsnius jau girdim...
Net nežinau, kodėl rašau. Galbūt todėl, kad myliu rudenį. Galbūt todėl, jog noriu, kad ir jūs pamiltumėte jį...