Dažnai aš klausiu kas belieka man jaunam?
Gal per gyvenyma piktai sau eiti visų pamirštam?
O gal mylėti ir būti mylimam?
Bet rizikuoti tapti lengvai pažeidžiamam ?

Bet mano sparnai turbūt dar nepakirpti,
Širdyje vis dar gyvena jausmai šilti,
Ir tu paklausk manęs ar tu girdi?
Kaip tavo laimė tyliai vaikšto visai arti?

Tačiau aš tavęs greičiausiai nepaklausysiu, Žiūrėsiu į mylinčias akis ir nieko nematysiu, Apie tauriausius jausmus knygose skaitysiu, Tačiau, kad myliu pasakyti niekad neišdrysiu...

Ir kils rudens lapai su vėju labai aukštai, Niekas niekada nepamatys manyje, tai ką tu matai.
Prarasiu viską, apie ką svajojau aš labai seniai, Tad nebūkim akli mes savo išdidumo vergai...

Pamilkim tuos, kurie mus myli, ir nemyli, Ir padovanokim jiems savo tyros laimės šalti