Pastaruoju metu dažnai apima gan niūroka nuotaika...Sunku pasakyti su kuo tai susiję - su pilnatimi ar su suprastėjusia sveikata, bet žmonėse seniai apsigyvenusi tragiška puikybė ir graudžiai juokingai atrodantis savęs susireikšminimas mane vis labiau nuliūdina...Net neturiu žodžių kaip tai apibūdinti.Bet ir nėra kaip nuo to apsisaugoti, nes tik užtenka įsijungti TV ir ten į tave pasipila saldus, migdantis savimonę ir užgožiantis sielą narkotikas - reklamos su išpuoselėtais kūnais ir negyvais tarsi lėlių veidais, buki realybės šou, leidžiantys pasijusti žvaigždėmis, visur skanduojama "pirkit!", o nusipirkti galima viską...Popkultūra Lietuvoje klęsti kaip prekybos centruose vis dar paklausą turintys bananai, dainos apie katytes liejasi laisvai, nuogo kūno kultas rožiniam fone, muzika, kalanti vis tuo pačiu ritmu "bum čik, bum čik..."Ar ne apie tai rašė, Amžiną Atilsį, Jurga Ivanauskaitė savo knygoje "Placebas"? Dar tada, kai skaičiau šią knygą, pagalvojau, kad viskas taip ir yra - mes tarsi marionetės, kažkieno tampomos už virvučių...Einam kaip zombiai, nebematom nei saulės, nei paukščių.Mano kolegė pareiškė, kad ji neturi laiko kada tai matyti.Ji sakė, kad jai nereikia 100 rožių, geriau jau duotų 100 litų.Pinigai pinigai pinigai...Kažkada rašiau:"Pinigai tai jūsų dievas, kuriam aukojat savo maldas"...Buvau tokia pat kaip dabar, tik man tada buvo apie 20, dar tebebuvau studentė...Buvo Sovietmečio pabaiga, bet jau tada žmonės pamažu ritosi bedugnėn.Sovietmečiu nebuvo galima būti savimi ir mes taip prie to pripratom, kad vis dar bijom būti savimi ir išlyst iš po kaukių, kurios, atseit, mus saugo, bet tai tik iliuzija...o iliuzijos mums patinka, be jų žmonės nemoka gyventi.Gera sau meluoti ir tikėti tuo melu.Jis tai tarsi mūsų asmeninė biblija.Skamba fanfaros, žengia nemąstančių zombių paradas lietaus nulytais šaligatviais, stikliniai žvilgsniai, tušti žodžiai lūpose, dirbtinės tarsi už milijoną šleikščiai gražios šypsenos ir vis ta muzika "bum čik bum čik", kaip grybai po lietaus dygstančios žvaigždutės Valinsko ir Bendžių kalvėse.Visiškas dekadansas...Ir jei tu ne toks, tave būtinai sutryps ir sumaišys su žeme.Jei kalbėsi apie meilę, sąžiningumą, nuoširdumą, tave išvadins suš... naiviu idealistu.Nėra šitam pasauly nieko, kas būtų šventa.NĖRA...Ir galbūt jau niekada nebebus.Nebent ištiks Apokalipsė ir vėl viskas prasidės iš pradžių.Bet kol kas ji vis dar laukia savo meto, o pasaulis ritasi žemyn...Dekadansas tęsiasi.Belieka tik prisimint "Agatos Kristi" dainos "Opium dla nekogo" žodžius:
"Davaj v vecerom umriom veselo, poigraem dekadans"...
Ne, aš nemanau, kad esu šventoji mergelė.Esu tokia pat nuodėminga kaip visi, gal skiriuosi tik tuo, kad nebijau būti savimi.Žinau, kad gali bandyt mane sutrypti, bet tegul...Tokių buvo ir ne vienas.Iliuzijų neturiu, rožinių akinių taip pat...Ir prarast nebėra ko.

malonu kad dar like blaiviai mastanciu zmoniu ir auksciau galva . optimizmas dar niekam nepakenke dar yra pasaulyje zmoniu kurie masto kitaip nei didzioji dalis pilkosios mases . dar yra zmoniu kurie nealpsta del valinsko burbulu ir pirkimo pardavimo akciju reklamos . tiesiog sypsokis !