Įsiklausyk į tylą. Šiandien ji skamba tau. Šiandien save visą skiriu tik tau. Šiandien pats šilčiausias jausmas skirtas tau. Nuo manęs. Nesvarbu, kad tu neesi šalia. Tu kažkur ten, kur manęs nėra. Tu ten, kur ir turėtum būti. Myli tuos, kuriuos turėtum mylėti. O mes? O mes per daug skirtingi. Kartais atrodo, kad pulčiau tau į glėbį. Apkabinčiau taip stipriai stipriai ir nepaleisčiau. Nes kartais man tavęs taip reikia. Nes kartais vienatvės jausmas tiesiog smaugia. Nes kartais aš irgi noriu mylėti. Bet deja. Tavęs nera. O aš? O aš čia. Niekur nepabėgsiu. Visi aplinkui kaip visada kažkur skubės, bet tik ne aš. Skubėsi netgi ir tu. Nes tu visada taip skubi gyventi. O aš nespėju. Gyvenimo keliu tu leki, o aš skubu. Bet ne taip skubiai kaip norėčiau. Kaip gaila! Kartais norėčiau tau sušukti: Palauk! Bet ar tu lauktum? Ar tu sustotum? Ne. Tu tam nepasiruošęs. Ir niekada nepasiruoši. Neapgaudinėkim savęs, aš juk žinau. Susitaikiau su tuo. Bet kartais, kai tu sulėtini tempą, man gera su tavim džiaugtis gyvenimu. Nors tu net nežinai kad aš būnu tokia laiminga. Aš džiaugiuosi tyliai. Taip tyliai, kad neišgirstum. O kai tu vėl pradedi skubėti, stebiu tave iš šalies. Iš toli. Ir aš žaviuosi. Tu visada būsi ypatingas mano gyvenime. Tau visada priklausys mažytė vieta jausmuose. Ačiū, kad praskaidrinai mano gyvenimą.