Lauke pavienius lapus nuo medžių drasko piktas vėjas, pilkas dangus ir ištuštėjusios gatvės...Lapkritis, dvelkiantis mirtimi ir liūdesiu.Kažkur kapinėse dabar pilna žmonių, degančių žvakutes ant savo artimųjų kapų, kažkas miega dar, nes vakar ilgai šėlo Helouvino vakarėlyje, o aš dabar kažkur toli toli...Ten kur muzikos garsai, ten kur amžina naktis ir kur gyvena nakties dvasios, taurūs vampyrai ir iš kur šianakt pabėgo mano mylimasis.Žinau, kad jis grįš...Vakar jį tarsi pikta dvasia apsėdo, bet ne, tai ji, Neviltis, jo pasigedo...Liko jo juoda gitara ir odinis paltas.Ir ašaros mano delne, virtusios juodais perlais.Aš dabar lėtai ir neskubėdama virpinu jo gitaros stygas galvodama apie jį.Su begaline meile ir švelnumu prisimenu jo žalias kaip smaragdai akis, juodus plaukus, išblyškusį veidą.Kažkada jie buvo ilgi, bet Neviltis ėmė juos ir nukirpo...Kaip ir tam angelui, kuris jau nebeturi sparnų ir virtęs vienišu žmogumi kažkur klajoja vaitodamas po Šešėlių miestą...Iš manęs prasta gitaristė, bet pirštai sugeba išgaut nuostabią melodiją.Tai ne aš, tai mano siela groja, kupina ilgesio.Žvalgausi, aplink giedra naktis, kupina žvaigždžių, nakties gėlių šnaresio ir tyrų kaip krištolas ežere kažkada nuskendusių mergelių dainų.Matau kaip jos, laibos ilgaplaukės, šoka ant kranto, tokios skaidrios kaip rūkas...Jis grįš kaip visada, tik aš labai jo laukiu...Apsikabinsiu jį ir sugersiu jo liūdesį, jis virs mano naujomis dainomis.Ir glostysiu jo plaukus tol, kol jo išvargintos akys užsimerks ir nakties angelas atneš jam sapną.Būsiu šalia stebėdama jį ir kantriai lauksiu, kol jis pabus...
Matau kaip danguje tvenkiasi debesys.Ima lyti, krenta ant rankų sunkūs juodi lašai.Tai mano mylimojo skausmas, tai jo siela verkia.Jis jau netoli...Ieškau danguje akimis skrendančio juodvarnio.Nematau jo, tik girdžių jį skrendant ir jaučiu jį...Taip, jis visai čia pat.Atsistoju ir virpančia širdimi žiūriu į dangų.