Ėjau gatve krentant šlapiam sniegui, mano juodas paltukas žibėjo nuo jo sidabru...Skubėjau namo apimta minčių apie tai, ko laukiau ištisus metus, ir jau matydama save tarp daugybės žmonių, aukštai iškėlusią rankas ir dainuojančią drauge su visais "Boysss...dooonnn't cryyy"...Jis nežinos, kad aš čia, tokia panaši į jį tiek išore, tiek vidumi, jis nieko neprisimins kaip prieš daugybę metų atėjo į mano mažą pasaulėlį ir prajuokino mane savo bet kaip raudonu lūpdažiu nutepliotomis lūpomis, kaip vėl išmokė mane juoktis...Jis niekada neprisimins kaip Mano Pasauly sėdėdavom aukštai įsikorę į medį, suglaustais pečiais ir šnekėdavomės, kas tik šaudavo į galvą.Jis niekada neprisimins, kad aš visada svajojau sutikti tokį žmogų kaip jis, kuris taip nuostabiai moka groti gitara, pianinu ir net akordeonu, kuris taip nuoširdžiai moka perteikt savo sielvartą, kančią, meilę ir tyrą vaikišką džiaugsmą, kuris taip nuoširdžiai moka pykti ir nekęsti, ir paskui gali viską pamiršti...Ir kuris taip moka mylėti...Jis man visada buvo autoritetas kaip muzikantas ir pati mylimiausia mano asmenybė...Kai buvo labai sunku, man užtekdavo tik paimti į rankas kompaktinį diską, paspausti muzikinio centro mygtuką ir viskas pasikeisdavo vos išgirdus jo balsą...Taip buvo prieš daug daug metų, kai dar buvau mergaičiukė skustais smilkiniais, juodai dažytomis akimis ir ryškiai raudonomis lūpomis, kai ištisus vakarus leisdavau bažnyčios choro repeticijose, klausydavau FOJE, CLAN OF XYMOX ir DEPECHE MODE ir gyvenau svajone turėti savo grupę...Panašiai yra ir dabar, kai aš jau suaugusi ir įgyvendinau daugybę savo svajonių, viena iš jų - aš dainuoju savo dainas ir kuriu muziką.Ir vis dar juodai dažytos mano akys, ir plaukai juodi, ir drabužiai...Aš visa tarsi naktis, nes ir mano pasaulis - tai Nakties Pasaulis.Ir vis dar tokia pat panaši į jį Beje, ir žmogų sutikau su tokiu pat vardu kaip jo, ir siela jo tokia pat gili kaip jo, ir tokia pat tyra ir melancholiška...Bet jei nebutų jo, dabar nebūtų labai daug ko ir mano muzikos nebūtų tikriausiai, tik jo dėka taip pamilau gitarą.Ir pažadu visų pirma pati sau, kad aš išmoksiu ja groti lygiai taip pat kaip galėčiau skambinti sintezatoriaus klavišais...Vieno dalyko trūksta, - laiko...Bet žinau, kad jo visada bus per mažai.Jo visada bus per mažai...
Bet jis prabėgs taip greit kaip tekantis vanduo per pirštus ir nepajusiu kaip ateis vasaris....Ir aš stovėsiu ten tarp daugybės žmonių ir žiūrėsiu į jį, šypsosiuosi ir man bus beprotiškai gera.Paskui važiuodama atgal namo užmerksiu akis ir ilgai ilgai matysiu jo vis dar vaikiškas, tyras akis ir kartu su juo mintyse dainuosiu.Jo šypsena liks manyje ilgam.Amžinai...