Šiandien norėčiau mirtinai prisigerti ir kad mano smegenys sprogtų kaip pernokęs kaštonas...Niekada nemaniau, kad taip bus.Kodėl žmonės mato tai, ko nėra, ir nuolat aklai įsitikinę savo teisumu? Kodėl jie nuolat kankina save ir tuo pačiu kitus? Stengiausi padėti, buvau nuoširdi ir niekada neperžengiau ribos mūsų tarpusavio santykiuose...Už ką man taip? Iš tiesų labai pavargau.Vakar taip gražiai parašiau dienoraštyje apie jį, o jis vis klimpo ir klimpo, kol galutinai prarado orientaciją...Jis ėmė kalbėt apie nebūtus dalykus net nenumanydamas, kokia esu išdidi.Dabar tyli...Tikriausiai nebežino, ką man pasakyti, nes suprato, kad prikalbėjo per daug...Jei rytoj mane ištiks tas baisus n-tasis migrenos priepuolis, nenustebsiu, nes jau dabar užtirpo rankos.Bet tegul velniai parauna tą mano galvą! Kodėl mane renkasi silpni vyrai? Kupini baimių, nepasitikėjimo savimi, kompleksų? Kodel??? Idealų nėra, pati žinau...ir žinau,kad išgyvensiu.
Kažkas man čia parašė:"Kodėl taip pesimistiškai?Ar labai jaudina tavo nakties pasaulis?" Nepykit, mielieji, bet manęs tie žodžiai vos nesupykino. Dar vienas eilinis makaronų kabintojas, tik gaila, kad ne ant tokios užtaikė.( Ne, jis nekabino makaronų, jis tik pasimetė kaip pasimeta maži vaikai.) Aš nesu pesimistė, aš tik neturiu rožinių akinių ir nekuriu iliuzijų.Ir apie jį nekūriau jokių iliuzijų, tik norėjau būti su juo nieko iš jo neprašydama ir nereikalaudama, myliu tą žmogų.Tik aš nieko nebijau, o jis pilnas baimių. Man skaudu, bet ką padarysi...Esu stipri, išgyvenau dar ne tokius stresus, išgyvensiu ir tai.
Tik šiandien norėčiau nusišauti.