Marcipanų skonio vienatvė. Prisijaukinau ją, praėjus porai mėnesių nuo paskutinės žinutės Tau. Dabar viskas kitaip. Nebėra virpančių lūpų nerimo, abejonių ir krokodiliuko ašarų, kuriomis barsčiau savo slogios vienatvės ir atskirumo nuojautą, kai nusileidus saulei laikydamas mane glėbyje būdavai už tūkstančių šviesmečių.

Prireikė dvejų metų pajausti, jog vienai savyje gali būti jaukiau nei dykumoje šalia Tavęs. Nurimusi šįvakar nemąstau. Braidau po pritilusį emocijų ežerą. Renku save kaip dėlionę iš gabalėlių, kuriuos išbarsčiau pakeliui į šiandieną. Nepažintas vidinis vientisumas beldžia.

Nebekaltinu. Link išsiskyrimo ėjom abu. Nes nebuvo gerai. Prireikė laiko išjausti kodėl. Kaip gi galėjau būti laiminga šalia nesuvokiamų paslapčių, jei pati skilinėjau lyg ledas pavasarį? Neįmanoma jausti meilės nejaučiant, nepažįstant savęs...