Žvelgiau į kylantį mėnulį
Žvakės liepsnoj,
Sidabriniam rūke regėjau
Tavo akis,
Tokias ryškias
Kaip vidurnakčio gėlės,
Tokias skaisčias
Kaip ugnis...
Jų žvilgsnis pakeitė laiką
Ir kaip strėlė įsmigo širdin.

Jokio skausmo nebuvo,
Tik tavo akyse paskendau
Lyg jūroj be dugno,
Jokios baimės nebuvo,
Jaučiau tik viena -
Troškimą amžiams likt tose akyse.

Paskui nukrito į nakties tamsą mėnulis
Ir skaudžiai pravirko ledinėm ašarom dangus,
Jos be gailesčio čaižė
Mūsų letarge paskendusius kūnus.
Kažkas mus baudė už tai,
Kad išdrįsom negrįtį ten,
Iš kur atėjom kadais...

O aplinkui ant sniego
Juodos vidurnakčio gėlės žydėjo,
Pro šalį nebylus praėjo Morfėjas
Mus apdovanodamas sapnais.
Mūsų susipynusios akys
Sukosi kaip žvaigždės,
Krentančios bedugnėn...
Ir visai nesvarbu,
Kad jos ten liks amžinai.