Pervargau...Nenoriu absoliučiai nieko matyti...Viskas atrodo siaubingai netikra ir dirbtina.Jaučiuosi baisiai...Tai tik būsena, kurią diktuoja nuovargis ir nepaleidžiantys iš savo gniaužtų stiprūs galvos skausmai, bet tai mane slegia.Tiesiog norisi išnykti...Vienintelė paguoda - Kjurų koncertas Varšuvoje, muzika ir naktis, kuo niekada neabejojau.Visa kita - tai tik žmonių tuštybė, egoizmas, kvailos ambicijos ir nesiliaujantis negatyvas, kurį pila tau į sielą net nesusimąstydami, kad tai totali destrukcija visko, kas brangu ir artima.Nueini darban ir ten vėl negatyvas, žiauri ir nuoga gyvenimo realybė - skausmas, vienatvė ir mirtis.Bet kai tai matai, pasijunti tokia laiminga, nes palyginus su tuo, ką matai, supranti, kad turi labai daug ir inkšti, kažkuo skųstis būtų tiesiog apgailėtina ir gėda.Nes tie žmonės, mano pacientai, sugeba juoktis neturėdami kojų, žinodami, kad serga vėžiu ir pan. Bet visada buvo ir bus žmonių, kuriems egzistuoja tik jų skausmas, bėdos, jie nuolat galvos, kad tik prie jų reikia kitiems taikytis ir taikstytis su jų amžinu nepasitenkinimu.Ir tokių aplink šimtai...Bet aš labai pavargau nuo to, pavargau būti gera, o ir bloga būti nesugebu...
Belieka tik sukąsti dantis ir eiti toliau...

I died for beauty, but was scarce
Adjusted in the tomb,
When one who died for truth was lain
In an adjoining room.

He questioned softly why I failed?
For beauty, I replied.
And I for truth,-the two are one:
We brethren are, he said.

And so, as kismen met a night,
We talked between the rooms,
Until the moss had reached our lips.
And covered up our names.

Kad žinočiau, kas man rašo tokius gražius žodžius...