Sidabrinis mėnulis, tūkstančiai žvaigždžių - giedras dangus visai nebūdingas žiemai. Tačiau tau atsiradus viskas kas iki tol atrodė neįmanoma tapo pasiekiama ranka. Tavo lūpos kvepia kava... Su tavimi noriu būti geresnė, gražesnė, tobulesnė.. Jaučiu tavo kvapą, kurio niekaip nesugebu pamiršti. Aš ir vėl laiminga! (Arba tapau tokia naivi kad tuo tikėčiau)
Laiminga žvelgdama į laimingas tavo akis, į tavo šypseną ir klausydama, kaip juokiesi, kai kutenu. Šiuo atžvilgiu esu negailestinga. Bet.... Kad tu tik matytum koks tu gražus, kai juokiesi. Tu lyg mažas, meilus kačiukas, kurį norisi perspausti...
Praėjo dar visai nedaug laiko, o jau tapai manimi. Kasdieninis ilgesio raištis ant kaklo, jūros sklidinos akys, trokštančios tave matyti, lūpos, nemokančios šypsotis be tavęs šalia.
Kai trūks manęs, lėk čia, apkabink ir paskandink ilgesingam glėby, kuriame jaučiuosi saugi ir mylima. Kai norėsi įsitikinti ar myliu pažvelk į akis - jos sielos veidrodis. Jei trūks šilumos prisiglausk... Aš čia dėl tavęs...
Tu mano priežastis gyventi.

Atrodo lyg pati buciau rasius!SUPER!! visgi yra grozio zemeje..Ir dziugu ir baugu,kad as ne viena tokia...