Štai aš ir namie...Viskas prabėgo taip greitai, kad aš vis dar negaliu suprasti, ar sapnavau, ar taip buvo iš tiesų.Bet apie viską nuo pradžių.
Kelionė iki Vilniaus neprailgo, klausiausi muzikos, skaičiau knygą, fotografavau su mobilaus kamera vaizdus per langą, o Radviliškyje įlipo draugė,tai išvis buvo smagu ir net nepajutom kaip atkakom į Vilnių.Pas draugę vakarojom iki pat 4 val. ryto gerdamos martinį su sultimis ir klausydamos muzikos, aš net praradau laiko nuovoką Ypač, kai Laima surado "Ruination" cd Bet vis tik mūsų laukė ilga kelionė, tad teko eit prigulti.Ryte draugės namus palikom su krentančiom snaigėm ant galvų ir stipriu vėju, aš atrodžiau kaip su kepure Tik išlipus iš troleibuso prie stoties nustojo pustyti.Nusipirkusios bilietus į Šeštokus turėjom dar visą gerą pusvalandį, tad nuskubėjom į "Parex" banką ieškoti zlotų, nes draugė taip jų Radviliškyje ir nerado nei vienam banke, man vienai tik perėjus per kelis bankus pasisekė jų gauti Klaipėdoje, bet pasirodo ir "Parex" bankas jų neturėjo, tad beliko laukti, kol atvažiuosim į Varšuvą.Net nemaniau, kad zlotai toks deficitas Lietuvoj Spėjom išgert dar kavos, suvalgyti po blyną su mėsos įdaru, kuris baisiai keistai vadinosi, ir atvažiavo mūsų traukinys į Šeštokus.3 valandos kelio ir mes jau Šeštokuose...Čia pilna jaunų, lenkiškai kalbančių žmonių su kuprinėm, belaukiančių to paties traukinio į Varšuvą.Bet kai į jį įlipom, mes ir dar viena moteris, tebuvom vienintelės, kalbančios lietuviškai, visam traukiny. Ir matyt mudvi abi su Arnolda (toks mano draugės vardas) tebuvom vienintelės, važiavusios į The Cure koncertą, visam traukinyje Per langus matėm sniegą, net keista buvo, kai Lietuvoj tos žiemos išvis beveik nebuvo matyti...Kai atvykom, buvo jau pusė 9nių vakaro.Visur pilna skubančių žmonių, geležinkelio stotis panešėjo į atskirą miestą su rytietiškais bariukais, užkandinėmis, valiutos keityklomis, parduotuvėmis, spaudos kioskais ir t.t.Bet bent jau čia mano draugė sėkmingai pasikeitė litus į zlotus ir mes tuoj pat nurūkom ieškot taksi, o lauke jų pilna, kokia mašina ar vairuotojas labiau patinka, ten ir lipk.Už pusvalandžio jau buvom netoli viešbučio.Ką gi, nebūčiau gotė, jei nebūčiau pasirinkusi tokio vaiduokliškai atrodančio viešbučio kaip "Garden Vila"...Ir dar šalia ligoninės Pilkas, niūrus nedidelis dviejų aukštų namukas su aptrupijusiais senais laiptais ir tokiom pat senom durim O mus priėmusi jaunutė mergina nei žodžio nežinojo angliškai, tad mes kalbėjom jai rusiškai, ir,atrodo, ji mus suprato Ačiū Dievui, formalumai ilgai neužtruko, tad netrukus ji mus palydėjo iki kambario, kuriame buvo trys lovos, užtiestos tamsiai raudonais užtiesalais, permatoma dušo kabina (žiauriai veža avangardas , drabužių kabykla, kriauklė, kėdė, ir spintelė, tik mudvi taip ir nesupratom, kur jos durelės Ant jos stovėjo stalinė lempa, kuri nešvietė, nes buvo sugedusi rozetė.Arnolda lyg ėmė purkštauti, o mane visa tai linksmino ir savotiškai žavėjo - juk ne paslaptis, kad man patinka viskas, kas nenormalu Ypač patiko tai, kad tai buvo labai senas pastatas, mūsų kambario lubos buvo nepaprastai aukštos, didelis langas pridengtas storomis, tamsiai raudonomis užuolaidomis...Man betrūko tik Adamsų, o jie tame viešbuty būtų puikiai derėję Patiko ir tai, kad virtuvėje galėjom darytis kavą, kuria mus vaišino viešbutis, gamintis maistą, ilgą koridorių puošė antikvariniai baldai ir padūmavę veidrodžiai, buvo atskiras kambarys, kuriame buvo galima žiūrėti televizorių, bet mes taip jo ir nežiūrėjom...Atvykusios truputį pasivaikščiojom, apžiūrėjom didžiulį stendą, kuriame buvo reklamuojamas "Metalica" koncertas Varšuvoje,( bet iki jo dar toli ) ir grįžom.O kitą dieną apie vidurdienį ėjom paivaikščioti.Oras baisiai priminė Klaipėdą - purškė lietus, pūtė vėjas, bet nuotaikos visiškai tai negadino.Taigi Pulavskos gatvę išlifavom abidvi skersai ir išilgai, nusifotagrafavom prie afišos su reklamuojamu Kjurų koncertu, užgriuvom į karčiamą pavalgyti paklodamos 76 zlotus už kiaulienos kumpio suktinukus, įdarytus fetos sūriu, ryžius ir balkaniškas salotas, kurias bevalgydama netyčia užkandau čili ir man gerklė prilipo prie ausų būgnelių Juokingiausia tai, kad padavėjas mums kažkodėl nesugebėjo atiduoti visos grąžos ir atnešė mums likerio su saldainiukiais, nors mes viso to visai neprašėm Bet jis buvo malonus ir vienintelis kalbėjo su mumis angliškai, tad mes jam nekėlėm jokių pretenzijų ir negadinom nuotaikos, bet daviau sau žodį, kad daugiau jokių balkaniškų salotų nei į burną nebeimsiu gyvenime Paskui pripirkom mūsų laukiantiems namiškiams lauktuvių, užsukom į parduotuvę maisto ir grįžom atgal į viešbutį ruoštis visų svarbiausiam įvykiui - The Cure koncertui. Tai buvo maloniausia - šukuosenų darymas, dažymasis ir t.t. Budinti mums maloniai paaiškino (vėlgi mes kalbėjom rusiškai, ji lenkiškai), kokioje stotelėje turim išlipti, kad pasiekti Torwar Areną.Apskritai pasakysiu, kad neskaitant to, kad dauguma lietuvių lenkus apibūdina kaip paskutinius bjaurybes, su mumis visi buvo labai mandagūs ir geranoriški, buvo tokių, kurie net džiaugėsi sutikę lietuvaites ir gyrėsi mums, kiek ir kokių žodžių žino (čia turėjom tokių malonių pašnekovų jau pačioje arenoje prieš koncertą ).Man apskritai Varšuva labai patiko, žmonės man pasirodė malonūs, ne prastesni už lietuvaičius.Taigi, Torwar Areną pasiekėm greitai, ji buvo labai netoli nuo ulica Dolna, kur mes buvom apsistojusios.O čia išvydom daugybę žmonių, mašinų, autobusų...Juk vis tik suvažiavo pabūti su Kjurais žmonės ir iš visos Lenkijos, ir iš kitų šalių kaip Lietuva, Vokietija, Rusija ir pan.Bet labai nustebino tvarka, kurios nemačiau prie Siemens Arenos Vilniuje, kai grojo Depešai.Visi tvarkingai stovėjo eilėse, jos atrodė labai ilgos, bet iš tiesų judėjom labai sparčiai į priekį ir už 15-č0 min. jau buvom viduje.Mane bandė pakalbinti Lenkijos televizija, bet pamatę, kad kalbu angliškai, jie labai nusivylę nuėjo ieškoti lenkiškai kalbančių pašnekovų Daugumai lenkų su anglų kalba labai ne kas, pasakysiu, bet rusiškai jie viską supranta O viduje vos pasikabinusios striukes sutikom ir Cassandrą, ir dar dvi merginas iš Lietuvos, tad visos draugiškai pakliuvom į didžiulę spūstį prie The Cure atributikos, kuri baisiai mus išvargino.Norėjau kolegai parvežti The Cure cd, bet pardavime buvo tik juos apšildančios grupės cd Norėjau ženkliuko savo tašytei, bet ir vėl gi jų nebuvo...Bet vis tiek prigriebiau sau ir Arnoldai marškinėlius O kai nusileidom į salę, ne už ilgo pasirodė ir Kjurai...Su lyg pirmais "Plant Song" garsais aš pakliuvau į nuostabią pasaką Nepamenu, kad kokiam koncerte būčiau jautusi tokį begalinį nuoširdumą, tiek daug šilumos...Robertas juokavo, šypsojosi, kartais šoko tik taip, kaip jis vienas tesugeba,Saimonas labai gražiai lakstė po sceną, Porlas grojo neatsitraukdamas nuo savo gitaros, o Jasonas mūšė nuostabų ritmą...Nepakartojamas apšvietimas, nuostabus garsas ir labai stiprus abipusis ryšys....Jiems buvo gera būti su mumis, o mums su jais... Aš vis dar negaliu nusakyti visko, ką jaučiu ir ką jaučiau, bet tai buvo taip gera...Nepatikėsit, šitie žmonės grojo mums 3 valandas su viršum!Jie išėjo bisui 3 kartus ir grojo ne po vieną ar dvi, bet po 4 ir daugiau dainų Paskutinis bisas buvo patys ilgiausias...Bet per jį mums teko palikt Kjurus, nes turėjom suspėt į autobusą, o jis buvo paskutinis...Nebelabai turėjom zlotų, kad leistume sau grįžt į viešbutį su taksi Aš stovėjau rūbinėje, kai išgirdau "Boys don't cry" ir per ašaras nebemačiau striukės užtrauktuko, buvo taip skaudu išeiti... Bet grįžusios susigrąžinom gerą nuotaiką ir pasidarėm fotosesiją...Nuotraukos nepakartojamos, kai tik draugė jas atsiųs, bandysiu bent keletą jų čia įdėti
Išgėrėm už Kjurus alaus ir nuėjom miegoti, nes laukė ilga kelionė atgal į Lietuvą...
Kai jau važiavom atgal, Lenkijos laukais ridinėjosi saulutė ir viskas dvelkė pavasariu Nepajutom kaip atsiradom vėl Vilniuje ir autobusų stotyje viena įlipom į vieną autobusą,kita į kitą...Apie 11tą vakaro jau buvau namuose.
Šiandien apsivilkau The Cure marškinėlius, pavarčiau žurnaliuką su Kjurų nuotraukomis ir jų istorijos aprašymu,tai vieninteliai įrodymai, kad aš tikrai ten buvau ir buvau labai arti jų, - žmonių, kurie verti pagarbos vien jau už tai, kad sugebėjo išlikti tokiais paprastais ir nuoširdžiais žmonėmis būdami tokie garsūs ir gerai žinomi, neskaitant jų nuostabios, užburiančios muzikos...Bet aš vis dar kažkur ten,kur ir jie.
Ant mano marškinėlių užrašas "Boys don't cry"...Gali būti, bet nežinau, kaip bus, kai mano emocijos sprogs ir išlėks kibirktimis į orą, tik žinau viena, kad įspūdžių pakaks keliems metams į priekį
I will always love you...