Kažkada viskas baigiasi...Liūdna ši realybė ir dar liūdnesnis šis pasaulis, bet gali tik pakeisti požiūrį į tai, kas aplink tave, pasaulio niekada nepakeisi...Ir kažkodėl visada labai greitai baigiasi tai, kas gražu.Ne pirmą kartą susidūriu su tuo.Vakar kaip tik tai man ir nutiko...Skambutis pusė penkių ryto.Žiūrėjau į telefoną nesuprasdama, kas vyksta, o keltis turėjau jau pusė šešių.Labai man artimam žmogui sustreikavo širdis, reikėjo pagalbos...Nuvažiavau į darbą ir iškart susidūriau su psichopatiškom kolegės nuotaikom, o ji toks žmogus, kuris dvokia puvėsiais, tad buvau labai greitai apšmeižta ir apdrabstyta purvais.Nuotaika sugadinta visai dienai.Paskui artima draugė atsiuntė žinutę, kad mirė jos tėtis, kurį labai gerai pažinojau Mudvi paskui ilgai kalbėjomės telefonu...Atsiguliau nieko nenorėdama matyti, su skaudančia galva ir pykinimu...Ir pasistengiau kuo greičiau užmigti, kad tik neprisikabintų migrena...
Dabar man tas šiltas, be galo nuoširdus vakaras su Kjurais Varšuvoje atrodo kaip koks sapnas, spaudžia ašaras iš akių ir labai labai liūdna neskaitant jau to, kad ir taip iš prigimties nesu kokia linksmuolė optimistė...Parsivežiau jų sidabrinę šviesą, šilumą, gerumą ir vaikišką tyrumą, kurį dažniausiai suaugę žmonės labai greitai pamiršta, ir visai tai manyje sutepė purvu... Truputį skauda, bet toks gyvenimas...Ir neskaitant to, aš vis tiek liksiu tokia pati ir mano pasaulis nepraras savo spindesio.Net neketinu pasiduoti.Ir kai tik jie kur bus netoliese, aš būsiu ten, kur ir jie...