jam dvidesimt penkeri. jis tiki, kad viena diena kazkur pasaulyje sutiks moteri, kuri yra Jo moteris ir visada ja buvo. Kartkartemis sielojasi, kad likimas atkakliai vercia ji laukti, bet su laiku ismoko tvardytis.
Jau daug metu kone kasdien jis ima i rankas plunksna ir raso. neturi nei vardu, nei adresu, kuriuos galetu parasyti ant voko, bet turi gyvenima, kuri gali papasakoti. Kam, jei ne jai?
galvoja, kaip bus gera sutikus ideti jai i raudonmedzio dezute su laiskais ir pasakyti:
- laukia taves.
ji atidarys dezute - kai panores - letai perskaitys laiskus, viena po kito, ir vyniodama kilometrus melyno rasalo gijas, priims metus, dienas, akimirkas, kurias tas vyras padovanojo jai dar jos nepazinodamas.
arba tiesiog apvers dezute ir apstulbinta to stebuklo laisku sniego, nusisypsos, tardama jam:
- tu beprotis...
Ir niekada nesiliaus jo mylejusi...

cia tik rozine svajone...
retai taip buna gyvenime...
itin retai..

zinoma,kad tai nelabai tiketina..bet mintis vis delto puiki