kai mylimi zmones isduoda o artimi palieka neimanoma verkti....kazkodel....jauciu butu lengviau bet nera asaru.....ir kaip gaila...negaliu nei pykti nei isiusti nei verkti.....jauciu tik buka skausma savo sirdy.....norisi kaukti bet nera balso norisi verkti bet nera asaru....tiesiog sedi ir meldiesi kad tos minutes vilktusi greiciau....bet tas isdavikas laikrodis suka savo rodykles lyg butu labai pavarges....tik....tak....tik....tak....o man norisi kad laikas begtu ateitu kita diena.....o tada vel kenteciau is naujo....po to dar kita....ir dar...gal kada nors visa tai baigtusi....o dabar liudziu viena sau.... viduj uragano draskoma ir svarstau kam reikia bendravimo jei jis baigiasi skausmu...o kaip butu gera tiesiog uzmigti ir niekada neatsikelti....uzmigti amzinu miegu kuris nugramzdintu mane i uzmarsti kad neatjotu joks princas ir nevaduotu nuo mirties buciniais....nenoriu as princo nes po jo vel kentesiu ir nerasiu asaru o tik buka skausma kurio ir taip visur pilna....ir vel tylesiu nes nebus zodziu mano jausmams vel meginsiu save islieti ant popieriaus ir vel man tai nepavyks....vel kentesiu..pernakti nemiegosiu ir vel tas laikrodis mus tik... .tak... .tik... ..tak... .tik.. ..miegok....tak....amziams....

kai atjos TAS prinsas maldausi laikrodzio suleteti...