Aš tik verksiu ir apsimesiu,
Kad negirdžiu,
Kaip stipriai plaka Tavo širdis...
Tik paprašysiu paleist,
Kai bus sunku..
Ir sugrįšt tik tada, kai
Pakelsiu sparnus...
Nesvarbu kada ir kur,
Bet Tu suprasi....
Kaip ir aš suvoksiu,
Kad sugrįžau tik atsisveikint
Sugrįžau tik tam, kad sutrukdyčiau Tau išeit...
Nes bijosiu prarast..
Ne Tave, bet savo kuklumą...
Svajonę, kuri reiškia daugiau
Už visą pasaulio skausmą...
O gal tiesiog paleisiu,
Kaip paleidau vėją iš savo rankų..
Kaip atidaviau savo skausmą dar negimusiam kūdikiui...
Aš tik verksiu,
Nes prarasiu viltį vėl išvyst
Žėrintį sniegą, saulės atokaitoj.........
Išeisiu ir sugrįšiu dar tūkstantį kartų...
Nes beprotiškai bijosiu tamsos,
Kuri priklauso Tau, Tavo pasauliui, Tavo draugams...
Meluosiu ir teisinsiuos,
Nes atidaviau naivumą žiemos šalčiui,
Kad vasarą galėčiau pabūt su Tavim...
Godžiai išgėrsiu taurę neapykantos...
Ir Tu žinai kodėl...
Aš tik verksiu,
Kai man reikės sugrįšt,
Nes bijosiu išvyst Tą priekaištą
Tavo akyse...
Aš tik verksiu, ne ašarom,
O viltim, kad kada nors Tu sugebėsi man atleist.....------........