Ar gali būti,kad mano mažas pasaulėlis vėl tampa tokiu,koks aš ir norėčiau,kad jis būtų...?! Jis vėl nušvito nuostabiausiomis spalvomis,jis daug mielesnis...Aš vėl laiminga,nes manau,kad sutikau žmogutį,kuris užglaistė ankstenius prisiminimus,tiek gerus,tiek blogus... Net nematydama Tavęs aš galvoju,koks Tu nuostabus..Aš tikiu,kad Tu esi tas,kuris padės man mylėt iš naujo,tik šįkart tūkstantį kartų karščiau...Tikiu,kad Tu esi tas,kuris mane taip pat mylės be galo,be krašto...Kartą aš jau pasižadėjau meilės angelams,kad mylėsiu ir meilė bus tyra,bet jie turbūt suprato,kad meilė buvo tikra tik iš mano pusės,mane mylėjo tik gražiais žodžiais,kurie buvo nieko verti,o ne jausmais...O man šitokios meilės nereikėjo ir nereikia...Aš noriu abipusės meilės,tyrų ir tikrų jausmų,man nereikia žodžių,kurie būtų beprasmiai... Žodžiai gali likti širdyje,nes jei jie tikrai nuoširdūs ir tikri,tai juos aš suprasiu iš Tavo elgesio,iš Tavo lūpų,akių...Man tik reikia begalinio švelnumo,kuriuo pasidalintumėm abu,meilės iš Tavo pusės,paguodos ir palaikymo kai sunku,džiaugsmo akimirkų kartu,kai jaučiuosi laiminga ir dar keleto dalykėlių iš mano jausmų pasaulėlio...Kiekvienas jausmas yra reikalingas,kad ir koks jis bebūtų:skaudinantis,liūdinantis,smerkiantis...ar džiuginantis,pakeliantis,guodžiantis...Argi aš daug prašau iš Tavęs..?Manau,kad tai realūs dalykai,realios svajonės,kurios tikrai gali pildytis.Šios svajonės ne iš tų,kurias kiti nori įgyvendinti sienkiant naudos..Ne...norai ne iš tų...Norai iš mano vidaus,kad man,mano jausmams,mano pasaulėliui būtų geriau,šilčiau..taip pat ir Taviesiems..Sakei,kad vietoj tos dalelės Tavęs,kurios aš noriu iš Tavęs,Tu man atiduosi visą save...Ar tai tikra...?Sunku patikėti,kad Tu pasiryžęs įsijungti į mano pasaulėlį,būti šalia manęs visada...Tikrai..?Sunku,nes kartą jau buvo apsvilinti mano meilės angelo sparnai,kuriam aš buvau pasižadėjus mylėti,kuris saugojo mane ir....... Šįkart aš pasižadėjau,bet netikiu,kad Tu galėtum nudeginti tuos dieviškus sparnus...Juk tie sparnai-tai mūsų pačių sukurtos svajonės,didžiausi norai,užsibrėžti tikslai...Kaip sakiau,vieną kartą tokie sparnai jau buvo sudeginti...“Jis“sunaikino,sutrypė,pažemino,pajuokė juos..Sugriovė visas mano svajones,trokštamiausius norus,nuvertino mano jausmus...Sunaikino viską,kas man atrodė be galo brangu...Dar kartą aš nepakęsčiau,būtų per daug sunku.Manau,kad man net nereikėtų meilės angelo šalia,kad mane saugotų,nes Tu būtumei šalia..Tu ir būtumei tas mano angelas,kuris visada būtų šalia manęs ir dieną ir naktį,ir ryte ir vakare...svajonėse ir mintyse,širdyje,jausmuose,glėbyje,akyse...Visur ir visada.Tikiuosi mane supratai,kad aš nebenoriu,kad dar kartą būtų sutrypti mano jausmai,sudraskyta širdis,pajuokti žodžiai,norai...Nenoriu,kad ašaros liestų mano veidą,nebent tik džiaugsmo ašaros...Nenoriu bandyti pakelti sunkių jausmų,nes puikiai žinau,kad tai ne man,ne mano jėgoms...Tad mylėk jei nori,jei gali mane tokią,kokia esu...Mylėk nuo pat galvos iki pirštų galiukų...nuo lūpų iki širdies gelmių...Mylėk ne žodžiais,o jausmais.Ir kalbėdamas apgalvok ką sakai,nes žodis tikrai kartais būna skaudžiau už viską,kas tik gali būti skaudu...Mylėk jei gali.... (2005-12-20)