Nostalgija
Man tik gaila tų drugelio sparnais nuskriejusių dienų,
O gal nuoširdžių šypsenų, paikų kalbų vidurnaktį.
Pasiilgstu nematytų didmiesčio šviesų,
Kurios užlieja mano veidą šypsena...

Hmm... Po velnių! Tai ko iš tikro aš pasiilgau?
Sunku suvokt net pačiai...
Gal tikiuos stebuklo, tokio gražaus, baltu veideliu, rausvais žandukais.
Nea.. Būčiau per daug didelė savanaudė,
Juk to mažyčio kažkam reikia labiau nei man.

Tikriausiai tai tiesa. O gal laukiu tik gražaus gyvenimo?
Banalu? Nesijaudink, žinau pati, jog skamba kvailai,
Tiesiog... Matyt, užtektų man ir nebūties, kur visi kūnai
Tampa tik abstrakcija. Kai svarbiausi tik šešėliai ir
Mirties kvapo paprastesnis suvokimas.

Kalbu nesamones? Žinau.. Net pačiai juokinga darosi.
Nebijau, jei kartais palaikysi mane beprote,
Nes norėčiau žinot, ką tai reiškia.
Tiesiog.. Gal tik suprast ir nieko daugiau neklausinėt..

Gal... Jei nepasitiki- nesvarbu.. Pasitikėjimas šiaip ar taip tik
Laikinas svečiais šioje žemėje. Aš tuo neabejoju, tačiau ir
Neverčiu tuo patikėt tavęs.
Žinai, ka dabar jaučiu?..
Mh..Taip, tikrai- nostalgija.. Visai malonus jausmas!
Kai paklausysi Kaniavos „Gyvenimas gražus“
Ir pažvelgsi į didelio naktinio miesto žiburius,
Suprasi, ką aš norėjau pasakyt..

Tiesiog šypt!..

nice