aš manau,kad susirasti draugą internete galima.Vėliau nėra ko pykti jeigu surastasis draugas ir toliau bendrauja internete,ar susitikinėja su internetinėmis draugėmis.Gal tiesiog ne visada žmonės iš karto atranda tai ko ieškojo.Aš suradau daug naujų draugų,bet kažką rimto negalvoju nė su vienu.Tiesiog tam reikia laiko.

man labai svarbu metų skirtumas.Aš laisviau jaučiuosi bendraudama su savo vienmečiais ar truputį vyresniais draugais.Su jaunesniais bendrauti,man sunku.Toks jausmas lyg bendraučiau su savo sūnumi.

įsipainioti į ne pirmos meilės pinkles gali ne vien silpnos ir silpni.Niekada nesakyk niekada.To tikriausiai reikia išlaukti-nesvarbu kiek laiko reikėtų stovėti į dangų iškėlus rankas,kad pradėtų kristi mana.Taip ir čia-kiekvienam savo ir savu laiku

Pasitikėjimas?-jei Tave išdavė kažkada buvęs pats artimiausias žmogus,Tavo vaikų tėvas;jei Tavo meilę iškeitė į alkoholį...tada nebelieka kuo tikėti.Ir bandai pasitikėti draugais tik gal ne realybėje.Kada bijai būti išduotas, apkalbėtas(tai mažo miestelio problema),tada ir ateini į įvairius portalus ieškodamas draugų.

savo žmogų dabar jau surasti būtų lengviau,nei tas buvo padaryta jaunystėje.Bėgant metams įgauname gyvenimiškos patirties ir savo žmogų renkamės vadovaudamiesi ne vien jausmais-ne iš pirmo žvilgsnio.

draugas-tai žmogus kuris moka išklausyti,patarti;žmogus su kuriuo galima dalintis ir džiaugsmais ir skausmu

jeigu toje upėje patiko ir vanduo švarus,kodėl negrįžti.Jei ne realybėje,tada nors prisiminimais

būti savimi-natūralu,bet aš manau kad niekam to nereikia ir niekam tai neįdomu

Merginos, Jūs visiškai teisios.Sutinku su Jūsų nuomone

Taip.Jei mama- gegutė ir turėjusi gerą vyrą,nusprendžia ieškoti nuotykių.Tada jai vaikai tik kliūtis nuotykių ieškojimui.Žinau vieną šeimą, kai mama paliko abiturientę dukrą gyventi su tėvu,teikdama, kad tėtis pasirūpins ja geriau, negu motina.Ir tėtis pasirūpino.Šaunuoliai tokie tėčiai