nesu iš tų pasisakančiųjų - tiesiog skaitydama bediskutuojančiųjų mintis,prisiminiau, kad kažkada skaičiau labai įdomų panagrinėjimą apie moterų draugystę, jų tipus (mokyklos laikų, kolegių, mamų, auginančių kūdikius, vyresnės moters ir jaunesnės moters ir t.t.). Autorė aptarė (kaip išimtį jos nagrinėjamoje temoje) ir vyro bei moters draugystę: tokia gali būti, bet esminis dalykas, kas ją skiria nuo kitų, kas tokios draugystės esmė ir vertė - nenusakoma, vos juntama trauka, galbūt flirto užuomina, suteikianti papildomą atspalvį draugiškiems santykiams.

Mielieji,
neseniai įsijungiau į būrį, pasmalsavau vienur, kitur, pokalbiuose(čate) visai neįdomu pasirodė, o čia, diskusijose nėra banalu, atrodo.
O dėl apatijos viskam - labai reikia išorinio (greičiausiai) postūmio, kuris išjudina tai, ką turime savyje geriausio ir gražiausio nuo jaunystės - džiaugsmo be aiškios priežasties pojūtį ir stebuklo (kad ir mažo) laukimą, gebėjimą atsiverti ir pamatyti aplinkinio pasaulio grožį. Pavasaris, toks koks dabar, suteikia galimybę nors trumpam grįžti į tą palaimingą būseną, kai atrodo, kad 20-30 metų kažkur pasidėjo. To nuoširdžiai linkiu visiems čia diskutuojantiems...