Manau, kad vyrai natūraliai prisibijo feminizmo. Apskritai baimė yra įgimta sveiko žmogaus reakcija į pavojingas situacijas. Juk vyrai nenori prarasti turėtas pozicijas, esant nebeaiškiai ateičiai. Vyrams išsivaduoti iš emancipuotų moterų susivienijimo gniaužtų nėra paprasta. Juk nevisi adekvačiai priimame ir sugebame suvokti pakitusį pasaulį. Baimė yra neatsiejama nuo žmogiškosios būties. Keičiasi tik baimės objektai ir jos absorbavimo principai ir metodai. Toks objektas mums yra eilinių vyrų nebesugebėjimas ne tik kad suprasti moteris, bet ir nebegalime atlaikyti jų nuolatinio intelektualinio spaudimo mums, vyrams. Garbingas susitaikymas su moterų galių didėjimu galėtų būti laipsnišku baimės įžeminimu. Mes nuolat klimpstame į prastėjančius santykius su moterimis, kurie mums yra nemalonūs. Vietoj to, kad puoselėtume dvasinį ir fizinį intymumą labiau įsiklausydami ir domėdamiesi viens kito jausmais, mintimis ir svajonėmis, mes toliau klimpstame į nesusikalbėjimo ir nebesupratimo liūną. Gal geriau maitinkime viens kitą gera muzika, bendra meditacija ilgais rudenio vakarais. Dažniau užsidekime su artimu žmogumi žvakę, juk jos liepsnelė užpildo erdvę jaukia sumažinta šviesa arba įlįsti į šiltą vonią ir išgirsti savo kūno kalbą, o ne galvoti apie neigiamas feminizmo ar maskulizmo pasekmes ir būsimų derybų tarp vyrų ir moterų sunkumus.

Nežiūrint į visas milžiniškas XX amžiaus dviejų pasaulinių karų nekaltas aukas, būtent jie išvedė Vakarų pasaulį į neregėtas aukštumas visose gyvenimo srityse: jankių belaisviai vokiečiai išlaipino jankius Mėnulyje, o šie sukūrė kompiuterį ir informacinę visuomenę, nanotechnologijas, sulygino vyrą ir moterį konstituciškai, juridiškai ir iš dalies ekonomiškai. Dar niekada žmonijos istorijoje eilinis paprastas žmogus negyveno taip gerai, kaip po karo ir dar niekada neturėjo tiek teisių, laisvių, garantijų ir galimybių, kaip pokaryje Vakaruose ir dabar. Gal dabar išties patenkame į naują evoliucinę duobę, iš kurios iškels kokie nors nauji pasaulinio masto sukrėtimai ir susidūrimai, jei ši krizė nėra imitacija ar gudri apgaulė. Galim ir pralaimėti, nes Europos vyrija visai ištižo ir įniko į kvaišalus ir apgaulingą pacifizmą, kuo gali lengvai pasinaudoti kitos civilizacijos. Jaunuoliai ir kai kurie paaugliai lengvai galabija močiutes kaime, bet kariuomenės vengia ir dedasi pacifistais - lengvai nukryžiuoja kokį kačiuką Žirmūnų kieme, praeiviams abejingai stebint, nes šie bijo teismų, prokurorų, mafijos ir nuovados "načalnikų" bei Vyriausybės. Labanakt ir likite sveiki.

Baimė yra labai stipri ir labai būtina sveika emocija. Kai mus įskaudina vaikai ar įžeidžia labai artimas žmogus – vyras ar žmona- mes per dažnai nesupykstame ir neapginame savęs vien dėl baimės jausmo. Neturėti baimės jausmo kaip ir per daug bijoti nėra gerai. Prislopinę baimę, mes elgiamės ryžtingiau ir apginame save, savo interesus ir apsaugome artimą žmogų nuo smurtinės agonijos, nuo smurto įsiplieskimo ir įsisiautėjimo jo viduje. Baimė yra pagrindinis ir vienintelis toks efektyvus stabdis nuo blogų darbų, nuo blogų dalykų, nuo smurto, nuo prigimties instinktų noro pulti fiziškai silpnesnį žmogų. Šiuo atveju žmoną ar šiaip moterį. Vyrai bijo mirti kaip ir visi žmonės, bijo adekvačių bausmių ir nelaisvės, bijo feminisčių, bijo emancipuotų moterų, nes bijo adekvataus atsako, bijo likti be moters, be žmonos, todėl apramina savo agresyvią prigimtį ir nusileidžia iki lygybės principo su moterimis, žmonomis, bet ne iki lygiavos. Yra dalykų, kur mes negalime būti lygiaviniai: vyrai negimdo, tinginiai nesukuria gėrybių, kitokie nesirūpina šeima, vaikais, neaugina, neauklėja jų, todėl jokios lygiavos čia negali būti. Vyrai, kaip ir moterys, bijodami gauti pelnytą atsaką už blogus darbus – tampa geruokšliais. Ir neklaužados vaikai dėl tos pačios priežasties tampa geruokšliais: paklusniais, drausmingais, tvarkingais vaikais – šauniais būsimais vyrais. Taigi baimė yra superinė emocija, mus daranti žmonėmis, drausminanti mus ir daranti tvarkingais žmonėmis. Tai pati, deja, efektyviausia priemonė, kol neišrasta kitų. O jei sakoma, kad yra geresnių, tai sakantysis akiplėšiškai meluoja arba laiko mus žemesniais ir kvailesniais už jį individais, arba yra suinteresuotas asmuo, kaip Vyriausybė, kad mes dirbtume pusvelčiui, arba, kad mūsų būtų mažiau. Yra manančių, kad Lietuvoje vis dar yra per daug žmonių, todėl leidžiama siausti pseudoliberalijai. Baimė ir vaikus verčia nepulti silpnesnio bendraklasio, kaip kad dabartinėje supseudoliberalėjusioje mokykloje, pavyzdžiui, kai pradinukas be baimės jausmo lengvai puola smaugti silpnesnę pradinukę mergaitę dėl kažkokio menkniekio arba dėl to, kad kažkas jam joje nepatiko ar šiaip sau, kad kietu pasirodyti tarp klasiokų ir prieš mokytoją, nebijodamas nei aukos, nei jos tėvų, nei savo tėvų, nei mokytojos, gerai žinodamas ir būdamas saugus, kad jį, hypermonstriuką, apgins, užstos kažkokia aukšta valdininkė (Lietuvos Šalavienė), nomenklatūros ir Maximos Vyriausybė, ir visos kitos pseudo teisių ir privilegijų tarnybos. Baimė ir ypač mirties baimė padėjo ir padeda išlikti žmonijai, ir nesusinaikinti. Padeda išlikti ir šeimai – neleidžia vyrui smaugti žmonos, kai šiam užeina toks noras, o žmonai nugalabyti gulintį gražuolį niekadėją. Taip pat apsisaugojimo jausmas priverčia sumažinti baimės jausmą ir duoti tinkamą atkirtį smurtaujančiam vyrui. Ir vyras, bijodamas likti be moters, palaipsniui tampa mylinčiu žmogum - vyru arba išsiskiriama. Kartais baimė yra ir didelė blogybė, nes padeda toleruoti blogį. Pas mus yra per daug tolerancijos blogiui dėl tos pačios baimės. Esame tolerantiški blogiui ir netolerantiški gėriui.

Gal perdaug kiekvieno iš mūsų: tiek vyro, tiek moters gyvenimą lemia beprasmės kovos už būvį instinktas? Kitaip dar vadinamas žudymo instinktu. Mirties kultūros iškėlimas Lietuvoje yra stiprus ir akivaizdus. Ši tradicija labai klestinti mumyse ir be reikalo užima tokią svarbią vietą mūsų galvose. Žinoma, kiekvieno vyro ir kiekvienos moters gyvenimą lemia genai, tauta, valstybė, civilizacija, įvairios aplinkybės ir atsitiktinumai bei aukštesnės jėgos. Per daug pas mus yra spekuliuojama ir manipuliuojama tomis vyro ir moters skirtingybėmis, kartais išgalvotomis ir netikromis. Žinoma, nematydami savo darbo, veiklos, gyvenimo prasmės lengvai pakliūvame į nihilizmo, nenoro gyventi, noro kitus menkinti, žeminti, naikinti, apgaudinėti, kvailinti spąstus. Daug feminisčių priekaištų vyrams yra visai nepagrįsti ar paimti tik iš savo asmeninės nekokios patirties. Sunku nuneigti, kad Lietuvoje dominuoja moteriškasis pradas. Senoji mūsų baltų kultūra lyg ir matricentrinė, nors smurto banga, susinaikinimo banga neslopsta, o kol kas tik išsibėgėja. Neaišku, kas ir kaip bus toliau? Moters vaidmuo Lietuvos visuomenėje visada buvo svarbus. To nuneigti negali ir aršiausios feministės. Senasis Lietuvos teisynas buvo, kaip niekur kitur, palankus moterims. Lietuvos Statute parašyta, kad moters skriaudėjui visada skiriama dvigubai didesnė bausmė nei nuskriaudusiam vyrą. To nebuvo visoje Europoje, bet buvo čia. O gal tai dar viena apgaulė? Dabar irgi turime puikią Konstituciją, kurios mažai kas laikosi, ypač valdžia, direktoriai, kiti viršininkai ir teisėjai.

Ech, Tatuiruota Madame, kad ir kiek bebūtum šauni, tu čia niekus tauški ant durniaus, kiek aš suprantu čia tas tavo išdaigas biz'e. Matau, kad nenori suprasti, kad "Der Plan Grom war der Ansatz Barbarosso!" Nei "Grom'e", nei "Barbarosoje" vietos Baltijos šalims nebuvo, kaip ir nėr dabar, kiek suprantu jau kituose, nors nesinori tuo tikėti. Bet pagalvok, kad sužinoti tiesą visada nevėlu, kad ir žmonos neištikimybę, pavyzdžiui, ar ne? Juk dabar lapkritis - blūdo metas, tiesa? Kai nieks nebeskrenda ir nebeseka iš paskos.

Kažin ar beateina rudenį ta baironiška gražuolė tyliu žingsniu graži kaip pilnaties naktis, - kaip vertė ją į lietuvių kalbą V. Bložė kažkada? Juk dabar iš tikro ruduo vėlyvas ir pažvelgti kerinčiu žvilgsniu gražuolė nebegali, nors dar ir tirpsta dienos jos gelmėje akių. Pilkų, kaip tas nemielas vėlyvas ruduo. Nebetokia giedra jos palinkusi kakta balta. Dar byloja šypseną šiek tiek praėjusios vasaros. Juk neveltui vasara nuodėmėj praleista rudens nevengia, nes širdy blaškosi meilė gili. Nežino ką daryt, kai žmones užplūdo rudens melancholija. Kai sielas užvaldė pilkai ruda spalva. Kai dienos taip sutrumpėjo ir vakarai prailgo. Grįžus po darbo norisi pasislėpti šiltuos namuos ir nei matyti, nei girdėti nieko nebenori, ypač to, koks nykus dabar metas. O čia dar sloga verčia mus pasyviais ir padūsaujančiais. Bet užsirišiu šiltą šaliką ir vėl prisiminsiu tą pasimetusią gražuolę rudenį. Įtampa praeis, nerimas atslūgs ir kūno balansas sugrįš į savo vietą.

Chere madame Tatuiruota, jūsų komentaras nekorektiškas. Prašom atsiprašyti, nes mes nekalbame apie analinę kultūrą. Turėjau garbės Jums tai priminti, madame. O kad visada po didelių liberalijų( superinių laisvių ir teisių be atsakomybės) ar po nežmoniško išnaudojimo nusimato skerdynės ir taip aišku, nes žmonijos evoliucijos istorijoje dar kitaip nėra buvę.

Kol taip bus dar teks ilgai laukti. Va, atvykusi lenkų kavalerija iš Lenkijos apjodinėja Vilniaus kraštą, primindami, kam jis iš tikro, atseit, priklauso. Na, čia tik tarp kitko, nes tokia realybė. O kiniečiai čia ne prie ko.Kiek žinau, genetika dabar tampa ypatinga, nes kiekvienam maga sužinoti apie save ir savo tautos kilmę. Tad nereikia čia lia lia, kad tai nesvarbu. Neužtenka žinoti savo genealoginį medį, bet svarbiau žinoti kas kuo sirgo, nes tai gali išgelbėti kartais gyvybę. Smalsu, oi, kaip smalsu kokiam genetiniam (DNR) tipui priklausai. Yra tam dar stiprus aplinkos ir kultūros poveikis. Lietuviai yra homogeniški, kilę iš skirtingų baltų genčių. Kiek žinau, lietuvių genomas artimas slavams, ugrofinams ir, deja, mongolams. Aha, mongolams. Artimiausi europiečiams yra suvalkiečiai, o iš kur aš kilęs – kuršių genofondui. Nepergyvenk tik, aš nesu rasistas, bet, manau, kad skolas grąžinti privalu ir padarytą skriaudą atitaisyt reiks, kaip tą padarė vokiečiai, būdami, kaip dabar jau pasirodo, ir ne tiek kalti, kiek jiems priskiriama tos kaltės. Atkurtas Izraelis ir padidinta Lenkijos teritorija-padaryta jūrine valstybe. Apie Rusiją nėr ko ir kalbėt. Ji niekada nebuvo tokia didelė ir galinga, kaip po šio baisaus jos suorganizuoto karo, kurį jankių mokslininkai vadina "Geru karu" – "The Good War". Tai viena. Kita – tautiškumas, etniškumas yra labiau kultūrinė kategorija, todėl aš niekada nesakau, kad tas arba anas yra ar nėra lietuvis - neišeina. Neišeina nuneigti kvartantus ir sakyti, kad jie nelietuviai - neišeina. Biologinė populiacija susijusi ir su etniškumu, ir su kaimynų genofondu dėl santuokų ir karų bei žudynių, ir prievartavimų jų metu. Sako, kad yra tokia ypatinga kraujo grupė, bent taip sako tokia Reginapro, kuri pasitaiko tik tarp baltų ir estų, berods taip pat. Sakoma, kad tai – baltiškasis genas, bet tą grynąjį geną teturi vos 6 procentai lietuvaičių, taigi, labanakt.

drieziuke rašė: ribos norams niekas dar nenustate. Kartais netgi per mazai norim! Taip taip. Jei vertintume save labiau, nebutu tokiu nesamoniu, kaip virkaujancios paliktos zmonos ar paliktos dar ir su pulku vaiku... O jaunos panos moksleives nesigedytu pirshtu parodyti ir zvelgiant i akis pasakyti, kad va stai tai tas niekadejas, kuris neleidzia ramiai pareit namo is mokyklos nepasikuites tarpuvarteje po josios apatiniais. Ir tik nereikia dabar rekauti visa gerkle, kad kaltos pacios merginos. Tai vaikinai dazniau, nei is tiesu atrodo, naudojasi savo jega, uzauginta sporto klubuose ar naturaliai.

Na taip! To nieks ir neginčija, taip yra, kad agresyviausiam bernui mano laikais irgi priklausydavo visos klasės gražuolės. Mažiau gražios atitekdavo nulėpausiams. Bet pastebėdavau, kad dėl tokių bernų ir pačios panelės tarpusavyje pešdavosi. Pešdavosi dėl to raumenų kalno ar jo įtakingo tėvelio. Panašiai yra ir dabar: žmonių santykiai ir jų psichologija nesikeičia nuo Antikos laikų. Vystosi mokslas, technologijos, gerbūvis, o santykiai maždaug tokie patys su tam tikrais epochų priedais. Žmonės susidraugauja ir susipyksta, tuokiasi ir skiriasi. Vieniems pakanka metų, kad paaiškėtų, jog draugystė ar jausmai išgaravo, o kiti ilgus metus drauge nugyvena atrodydami kaip neišskiriami, bet bast, kurios nors vienos pusės ar abiejų iniciatyva draugystė nutrūksta, santykiai išyra arba net susipykstama ir tampama net priešais. Perdėtas feminizmas ar maskulizmas, neištikimybė, pykčio proveržiai, susvetimėjimas būna tik deklaruojamos ar nutylimos meilės, intymumo, draugystės pabaigos priežastys, kurios dažniausiai būna atvėsims, pabodimo sindromas, nuoskaudos, nesupratingumas, šaltumas, negatyvūs bendravimo įpročiai, girtavimas, smurtavimas ir kitos neigiamos priklausomybės. Ir nebelieka, anot Helene Fischer, to "So nah wie du etwas von dir bleibt immer hier, etwas von dir lebt fort in mir!"

Įdomu tik kas dabar ką nuodys 2010 metų kare? Kas pakeis ano karo fiurerio daktarą Theodor'ą Morell'į? Šis garsus abortų daktaras ir asmeninis fiurerio gydytojas, nuodijęs savo viršininką strihninu ir pervitinu, įpratino prie narkotikų, o vėliau pakliūvęs į nelaisvę jankiams, buvo paskelbtas pasipriešinimo dydvyriu už Adolfo pavertimą neakivaizdiniu narkomanu ir bepročiu, be dopingo nebegalėjusiu suvokti aplinkos. Visi Morell'io per karą prisiplėšti turtai buvo jam sugrąžinti ir neliesti. Hitlerio bendražygis Stalinas, sužinojęs savo konkurento tokią istoriją, visus savo daktarus nugalabijo. Alkocholikai ir narkomanai yra labai nelaisvi ir itin priklausomi žmonės, ypač nuo valdžios. Kyla klausimas, nuo ko priklausė Adolfas? Įdomu ir tai, kiek pas mus tokių priklausomų yra valdžioje ir prastuomenėje, ir ką jie ruošia mums? Kokį pragarą ar ekonominį siaubą, kai vėl kils nedarbo ir naujos skurdo problemos? Žiūrėjau politikos laidas Lietuvoje ir Europoje, ir susidariau nuomonę, kad padėtis daug blogesnė, nei maniau. Dažnai žmogus tampa nebereikalingu. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje lietuvių kol kas dar yra per daug. Nebūkime iliuzionistai - darbo vietų visiems niekada neužteks. Teks suvokti naują tikrovę. Gal ir tą, kurią tu čia paminėjai - 2010 metus?