Ai, aš jums pasakysiu, kad tiek viešam, tiek šeimos gyvenimui dabar reikia ne tik gerai išmanyti feminizmo filosofiją ir praktiką, bet dar reikia turėti ir pakankamai laiko, kantrybės ir išmonės, ir svarbiausia-žmogaus vertą būstą ir neblogą darbą ar verslą. Bet šiandien daugėja tų, kurie praranda arba neturi nei vieno, nei kito - tik feministes ir kolchozo elitą, kuris yra persisotinęs gerove ir nenori nieko keisti. Paprastam žmogeliui, pavargusiam nuo feminizmo ir verslo klasės, belieka tik alkocholis ir kiti kvaišalai bei „Le Broniaus“ ir kitų "Ragų" išdaigos, kurios padeda nešti sunkų prasčiokėlių kryžių. Tik pabėgę nuo feminisčių ir trumpam pasigėrę eiliniai vyrai pamiršta šeimyninę laimę, reiškiančią nuovargį, skurdą, blogą orą, ligas, ir niekada nesibaigiančius rūpesčius, priekaištus, žeminimą darbe ir kitą „idilę“. Gal dar kokioje padorioje knaipėje ar operoje, ar kitose viešose pramogose, kur be erotikos ir lytinio elemento išdaigų dar gali pasidomėti politika, mokslu ir menu - visus išdėti į šuns dienas ir apgaulingai užsimiršti, pasijausti žmogum. Gali pagalvoti, kad feminizmas kaip ir tas kankanas – tai labai daug ir kartu visai nieko. Tai buvęs kolchozas ir dabartinis miestas, žmonių tragedija ir pasileidimas. Dabartinės medijos, pažadinusios erotinius jausmus, didelius geidulius ir feminizmą, vieniems pradeda pabosti, kitiems kelią pyktį ir nusivylimą – beviltiškumą. Eilinė vyrija tampa pasibaisėtinai pasmerkta feminisčių ir pasibaisėtinai priklausoma nuo verslo klasės, kuriai belieka tik įsirėminti visuotinoje "Psychopathia sexualis"

Ai, kaip kontroversiška, tiesa? Ai, ir ką tai reiškia, Madame? Jums kas geriau: feminizmo ribų tyrinėjimas ar pokalbiai apie drąsius, bet rizikingus žingsnius į tarpusavio supratimą? Juk tai tėra tik pašnekesiai apie feminizmo ir, šiaip, vyro ir moters socialinius ir seksualinius pokyčius. Gal tai ir naivu, bet yra kaip yra šioje temoje: tai nuomonės ir mintys apie asmeninę, politinę, ekonominę, feministinę ar maskulistinę bei seksualinę laisvę ir atsakomybę. Tai iš čia gaunasi tas Jūsų ai, siūlantis labiau kreipti dėmesį į žmogaus pomegius ir poreikius, siūlymas labiau pasidomėti linksmybių ir malonumų kupinu pasauliumi, aisra gyvenimui ir kitai lyčiai, seksu nei feminizmu?

Matot, mes dabar gyvename beribės individualios laisvės epochoje su visu savo amoralumo, antivisuomeniškumo, antikultūros šėlsmu, su verslo klasės ir liberaliųjų bei konservatyviųjų, ir, žinoma, taip pat ir buvusiųjų galingųjų proletariato ganytojų gašlybe ir godumu, kurie neturi nei tikslų, nei pareigų paprastam nedegradavusiam piliečiui, nežino jokių idealų, o tik šaipytis ir tyčiotis iš nebrandaus žmogaus, iš silpnesnio žmogaus, nuolat jį kvailinant ir žeminant. Madinga šaipytis ir tyčiotis iš visko, kas kilnu ir tyra. Tik nepamanykit, kad aš nusiteikęs prieš erotiką ar atsakingą liberalizmą. Pats esu liberalių pažiūrų žmogus. Liberalizmui reikia brandžių, sąmoningų žmonių, o kai tokių nėra, tinka tik kairiųjų ir dešiniųjų garbingos ir atsakingos varžybos dėl pusiausvyros visuomenėje, kad neįsigalėtų vien bedvasiai turčiai ar prasčiokai neužgožtų grožio, kultūros ir to, kas kilnu, gražu, tyra ir atsakinga, kas yra talentinga, tobula ir progresyvu. Aišku, pas mus nėra nei dešinės, nei kairės, kaip ir liberalizmo. Yra tik katašunių partinis surogatas. Dabar dalis mamyčiukų ir kitų modernistų mano, kad vaikus daryti visai neblogas užsiėmimas, teikiąs malonumą, o auginti savo vaikus sunkus amatas, todėl nereikia, nes tai varžo tokių liberalų moralinės nepriklausomybės laisvę – laisvę ir teisę patiems spręsti – auginti ar ne, nors įstatymas ir įpareigoja. Vaikų darymas, anot jų, yra lytinė saviraiška ir malonumo teisė, o rezultatu tegu rūpinasi svetimi – mokesčių mokėtojai, kuriems dėl tokių liberalų alga tik sumažės ir bus priversti skriasuti savo šeimą, savo vaikus.

Na, kiek pamenu save, tai aš mažas būdamas iki 18 metų negalėjau mamai prieštarauti. O vėliau tai savaime tapo norma: akių nedraskydavau, jei mama būdavo akivaizdžiai neteisi, nes suvokdavau, kokioje aplinkoje ji augo, auklėjosi ir taip toliau. Suprasdavau, kad mama kitaip ir negalėjo elgtis ar manyti, suprasti save ir pasaulį, todėl nekonfliktuodavau ir nesistengdavau, kaip dabar akiplėšiškai, įrodinėti savo tiesos. Ji buvo nuostabus žmogus. Kai miršta mama, kažkas negrįžtamai nutrūksta ir kurį laiką yra nejauku, šalta ir baugu. Beje, namus palikau, kai man buvo 18 metų - sėdau į traukinį ir išvažiavau iš namų negrįžtamai be jokio ekonominio ryšio. Žinoma, dvasinis-biologinis ryšys išliko ir mamą nuolat lankydavau. Konfliktuoti su žmonėmis pradėjau rusų kariuomenėje Maskvoje, nes aš ne "niemcas", nesvarbu, kad simpatizuoju. Nepatiko aiškintis, kodėl "niemcai" mus šokoladu, suprask tėvus, maitino.

Aišku, kad reikia atsižvelgti į tos chromosomos fiziologinį skirtumą, kad būtume kartu ir turėtume amžinybę, ir nerodyti pirštais į viens kitą ar bandyti nuneigti viens kitą. Tas skirtumas ne skiria, o jungia, tą turėtų suprasti ir mamyčiukai, ir verslo, ekonomikos ir politikos elitas. Moterys yra ištvermingesnės laiko atžvilgių, o vyrai fiziškai stipresni akimirkos atžvilgiu. Bet jokio Wernher von Braun'o nebūtų buvę be moters, nebūtų žmogaus Mėnulyje ir Rusijos susiprastinimo. Kai buvau jaunuoliu, mano kaimo berniukai buvo susižavėję astronautais ir Mėnulio žmogumi - raketu tėvu Wernher von Braun. Tai buvo taip seniai - tai buvo mano vaikystė ir ankstyvoji jaunystė. Jaunystės ilgesys yra geras dalykas, kaip ir noras prisiglausti prie moters krūtinės ar mamos.

amarilija rašė: vienu zodziu vyrus tiesiog smerki,moteris nurasai kaip nesugebancias aukleti JUSU vaiku.....kur iseitis,o gal jos net nera....gal musu isties laukia ateitis kaip filme SEX MISIJA....

Aš tiesiog pasakiau savo socialinę mintį, o ji teisinga, klaidinga, ne man spręsti. Sprendžia kiti, sprendžiat Jūs. Tokia mano nuomonė ir viskas. Ir čia ne smerkimas ar girimas, o nuomonės pateikimas apie aktualią problemą ir viskas. Tai ne rinkiminių mantrų giedojimas apie tautos ar visuomenės prisikėlimą trečią dieną ir ne davatkų pagalbos šaukimasis, ar pakvaišusių seks industrijos mergužėlių klyksmas apie blogą konservatizmą, dar kol kas neleidžiantį laisvai nuogoms lipt į troleibusą ir babkių pasirinkt. Juk dar neleidžiama, kad kraujas lietųsi laisvai, kaip kas kad laisvai panorėtų. Aš tiesiog norėjau pasamprotauti, ar mes einame ten, kur norime? Ar galime tą kryptį pakeisti ir nebevadinti vyrus kiaulėmis ir panašiai? Kokia reikalinga mums socialinė organizacija ir kaip ją konstruoja feministės? Kokia išties yra vyrų ir moterų socialinė sistemą ir ar reikalinga socialinė pussiausvyra tarp vyro ir moters? Aš manau, kad turi būti kažkoks tinkamas abiems pusėms socialinis optimumas ir socialinė vyro ir moters pusiausvyra.

amarilija rašė: lelis rašė: Tame ir visuomenės nelaimė, kad susirūpinusių tėčių vis mažėja ir mažėja. Gal tai pseudoliberalizmo ar subkultūros pasekmė, kad darau ką noriu kitų sąskaita? Aš, vis dėlto, manau, kad tvarka ir drausmė sūnums yra itin svarbi, nuo kurių priklauso: kurs jie šeimą ar ne, mylės žmoną ir vaikus ateity ar ne, mylės, gerbs savo motiną ar niekins, kaip dabar, ar apskritai gerbs ir mylės moteris. Esu gan konservatyvus čia, vadinasi, atsilikęs ir nemodernus, neliberalus, nes man ši smurto plėtra, ši smurto pedagogika, kuri dabar vyrauja, nepatinka. Mokėdamos drausminti ir priversti sūnus laikytis tvarkos, rūpintis buitimi, pačiam save apsitarnauti, pasirūpinti, pamatysite, kokių turtų įgysite, išmetusios tas kvailas, nežinia kieno tyčia primestas, nužmogėjimo pedagogikas. Įgysite sveikatą, garbę, orumą, ramybę, puikų gerą vyrą, stiprius ir laimingus sūnus, puikų valgių stalą ir raudono vyno. Sūnūs rūpinsis tavimi, savo būsima žmona, vaikais ir džiugins tave. Juk tai ir bus patys geriausi gyvenimo pilnatvės brūkštelėjimai - miegančiosios gražuolės pažadinimas savyje, pradėta puiki kelionė į save. Pataikaudamos, vergaudamos, nuolaidžiaudamos, paikindamos sūnus moterys praranda save ir atima puikų vyrą iš būsimos marčios, o kaltę suverčia mums, vyrams. ir vel dingo TEVAS,kodel visa sunaus aulejima uzkeli moteriai...nenoriu klausytis kaip turi aukleti mama,noriu suzinoti kaip tiri aukleti tevas,nes is visu tavo pasisakymu jis lyg istrintas....

Aš galiu pakalbėti kaip buvo, kaip ir yra, ir kaip turėtų būti, mano nuomone, bet taip kažin ar bus? Deja taip, sūnus daugumoje šiais superinio liberalizmo laikais augina, auklėja ir moko moterys ir valstybės biudžetas, ypač Europos. Vyrai kažkaip yra nušalinti arba patys yra tiek suliberalėję ir iš dyko buvimo laisva valia pasišalinę. Žinoma, yra ir objektyvių priežasčių, ir dar kai ko yra, prieš ką eiliniai vyrai yra bejėgiai: vieni tingi, kitiems proto trūksta, kitiems atsakomybės, kiti nepajėgūs nei savimi, nei šeima pasirūpinti dėl įvairių priežasčių, o kiti per daug protingi ir viską suverčia moterims. Tai nėra gerai, mano manymu, bet taip yra. Tokia statistika.

Hm, žinot, mano gyvenime buvo daugiau tų, kurios skandino, bet aš dėl to nepykstu apskritai ant moterų ir jokiu būdu nekaltinu. Be moterų gyvenimas ne tik kad nemielas, neįdomus, beprasmis, bet ir neįmanomas! O be Mūzos tuo labiau.

Tame ir visuomenės nelaimė, kad susirūpinusių tėčių vis mažėja ir mažėja. Gal tai pseudoliberalizmo ar subkultūros pasekmė, kad darau ką noriu kitų sąskaita? Aš, vis dėlto, manau, kad tvarka ir drausmė sūnums yra itin svarbi, nuo kurių priklauso: kurs jie šeimą ar ne, mylės žmoną ir vaikus ateity ar ne, mylės, gerbs savo motiną ar niekins, kaip dabar, ar apskritai gerbs ir mylės moteris. Esu gan konservatyvus čia, vadinasi, atsilikęs ir nemodernus, neliberalus, nes man ši smurto plėtra, ši smurto pedagogika, kuri dabar vyrauja, nepatinka. Mokėdamos drausminti ir priversti sūnus laikytis tvarkos, rūpintis buitimi, pačiam save apsitarnauti, pasirūpinti, pamatysite, kokių turtų įgysite, išmetusios tas kvailas, nežinia kieno tyčia primestas, nužmogėjimo pedagogikas. Įgysite sveikatą, garbę, orumą, ramybę, puikų gerą vyrą, stiprius ir laimingus sūnus, puikų valgių stalą ir raudono vyno. Sūnūs rūpinsis tavimi, savo būsima žmona, vaikais ir džiugins tave. Juk tai ir bus patys geriausi gyvenimo pilnatvės brūkštelėjimai - miegančiosios gražuolės pažadinimas savyje, pradėta puiki kelionė į save. Pataikaudamos, vergaudamos, nuolaidžiaudamos, paikindamos sūnus moterys praranda save ir atima puikų vyrą iš būsimos marčios, o kaltę suverčia mums, vyrams.

Įdomu, ar dabartinis lietuvaičių feminizmas siekia tokios harmonijos, kuri atvertų akis į džiaugsmo kupiną pasaulį? Ar tai dar viena dirbtinė valdžios vyrų suorganizuota akciją, kad įsiteikti Briuseliui? O gal tai troškimas žengti kovos keliu prieš vyrus? Juk dažnai moterys, matydamos mumyse nelaimių ir skausmų kūrėjus, įtikina save ir laukia tik blogų dalykų iš mūsų vietoj to, kad liautųsi lepinti sūnus ir pradėtų tikėti Dvasios stiprybe. Garsiai paskelbtumėte visam pasauliui, kad nebenuolaidžiausite ir nebevergausite sūnums, o pasistengsite išmokyti savarankiškumo ir atsakomybės, ir būsimos moterys ateity susilauks tikrų vyrų, ir feminizmo nebereiks. Išmokysite sūnus kitaip matyti pasaulį ir žavėtis moters grožiu, sielos šviesa, nesvarbu, kad karaliauja lapkričio tamsa, vėsu, o sieloj šviesu, nes įveikėte savyje vergę.