Ką tik nuo TV grįžau. Mačiau sceną, kurią per TV teko matyti jau begales kartų. Guli kūdikis. Šalia motina. Ateina tėvas. Moteris kažko nepatenkinta vyru. Sako: "Išeik, nenoriu tavęs matyti. Mums tavęs nereikia". Tas ir išeina pasiraukęs.. Tiesa, tas personažas nebuvo kažin koks teigiamas. Kažkokios bėdos ten pas jį su narkotikais ir pan. Bet patį tą principą, kad moteris mano, kad jai vaikas gali atitekti tik dėl to, kad ji motina, matau jau ne pirmą sykį. Kas čia per nesąmonės? Ir iš kur pas kitus vyrus toks ištižimas, kad jie paima tą vaiką ir atiduoda? Ir verkšlena po to: "Kada duosi su vaiku pasimatyt, kada duosi su vaiku pasimatyt...".

Na įsivaizduokim situaciją. Abu tėvai nėra asocialūs. Nėra taip, kad kuris nors mažiau rūpintųsi vaiku. Rūpinasi abu. Na bet su laiku išaiškėjo, kad abu kartu nesugyvena. Per daug skirtingi, ar dar kas.. Susipyksta galutinai. Skyrybos. Ir moteris pareiškia, kad vaikas liks su ja. Ir kas toliau? Kai įsivaizduoju save tokioj situacijoj.. Tegu ir dešimt teismų būna, bet vaikas liks su manim.

Tas tiesa. Jei abu protaujantys, išeitis bus.. Tik ne tai man galvoj. Mane stebina, kodėl kai kurie liurbiai nedrįsta nė žodžio žmonai pasakyt.. Ta pasako, kad vaikas liks su ja, o tas ir pratyli.. Paverkšlena, paverkšlena ir galiausiai sutinka..

Tada tai ne tėvas, o skuduras.

Ne velnio ne geriau. Niekada su tuo nesutiksiu Nebent vyras pasirodė kaip atmarozgas.. Arba skuduras..

Aš ir šnekėjau apie normalias. Tėvai irgi būna normalūs. O dėl skyrybų nesakyk.. Gali būti abu nekvaili, tik paprasčiausiai per daug skirtingi. Pvz., mano tėvams taip ir atsitiko.