Nesvarbu, ar vidury dykumos, ar vidury didziulio miesto- visuomet yra du vienas kito laukiantys zmones. ir kai sie du zmones susitinka, kai susikerta ju zvilgsniai, visa praeitis ir ateitis nebeturi jokios reiksmes, lieka tik esamoji akimirka ir neitiketinas tikrumas, kad viskas po dangaus skliautu parasyta ta pacia ranka. ranka, kuri pagimde meile. kuri sukure po dvyne siela kiekvienai sioje zemeje dirbanciai, besiilsinciai ar savo lobiu beieskanciai butybei. nes jei taip nebutu, visos zmoniu giimines svajones butu beprasmes...
kodel mes turime klausytis savo sirdies? .
sirdies nutildyti nepavyks niekada. net jei apsimesi negirdys, ka ji tau sako, ji bus ten, tavo krutineje, ir nesiliaus kartojusi, ka galvoja apie tavo gyvenima ir pasauli. ne vienas negali pabegti nuo savo sirdies. stai kodel geriau klausytis, ka ji sako. kad negautum nelaukto smugio.
net jei as ir skundziuosi, -sako sirdis, - tai tik todel, kad esu zmogaus sirdis, o zmoniu sirdiys tokios. jos bijosi igyvendinti didziausias savo svajones, nes mano, kad nera ju vertos arba kad nesugebes ju realizuoti. mes, sirdys, stingstame vien nuo minties apie amzinai prarandama meile, apie galejusias buti nuostabias taciau niekad nebusiancias akimirkas, apie galejusius buti surastus, taciau amzinai liksiancius palaidotus smelyje lobius. nes, galu gale, jeigu tai ivyksta, tai mes siaubingai kenciame...
mes nematome dideliu lobiu, esanciu pries akis... o zinai kodel? todel, kad zmones netiki lobiais.
tik tas, kas myli, gali tapti Kurinio dalele. kai mylime, nebutina suprasti, kas vyksta, nes viskas vyksta musu viduje.

"be vasko";*

gražu ir teisinga. bet ir labai sudėtinga. o kaip susigaudyti, leistis į nuotykius ir neišmėtyti savęs pakelėje???

reikia tiketi...jei tikrai esi pasiryzus igivendinti savo svajone,visas pasaulis tau pades ja igivendint..svarbiausia siekti uzsibrezto tikslo ir nepasiduoti pusiaukelej...

.......

jeigu pats savimi netikesi, neitikinsi ir kitu zmoniu... tiesiog sukaupk visas jegas ir stenkis skintis kelia tolyn...

tyla rašė: Tik tą ir darau.........bet tas tikėjimas kuo toliau tuo labiau blėsta.

na jei del saves nebegali kazkuo tiketi ir eiti pirmyn, tuomet reikia ieskoti zmogaus, kuris butu paskata gyventi, o ne tik egzistuoti. apsvarstyti visus pliusus, o ne galvoti apie minusus. kiekviena ryta keltis su sypsena net ir i nemegstama darba. nuteikti save optimistiskai...

tyla rašė: ribla rašė: tyla rašė: Tik tą ir darau.........bet tas tikėjimas kuo toliau tuo labiau blėsta. na jei del saves nebegali kazkuo tiketi ir eiti pirmyn, tuomet reikia ieskoti zmogaus, kuris butu paskata gyventi, o ne tik egzistuoti. apsvarstyti visus pliusus, o ne galvoti apie minusus. kiekviena ryta keltis su sypsena net ir i nemegstama darba. nuteikti save optimistiskai... Ačiū už patarimus mes tiesiog kartais gyvenime pamirštam džiaugtis tuo ką turime ,pasiduodi žmogus rutinai ,darai tą ką reikia ,gyveni,dirbi kol pajunti ,kad taip jau nebegali ,kažkur išgaruoja visa energija......pasijunti žmogus pavargęs gal ne fiziškai ,gal tiesiog dvasiškai .O priversti save kažką keisti nėra lengva ir paprasta kaip ir rasti tą artimą žmogų kuris būtų šalia . Na ,bet nei velnio aš nepasiduosiu,myliu savo sūnų ir gyvenimą ir tai jau šis tas ,netgi ne šis tas o labai daug.

manau sunus yra rimta priezastis nepasiduoti. sekmes ir stiprybes

mes daug ka pamirsom.ne tik tai,koks istikro yra grazus gyvenimas.