Nurimes rudenio peizazas-
Tik dumai tolumoj balti,
Tiktai i saule atsigrezus
Dar mano vienuma skaudi...
Prie upes rukas vis dar laikos
Bet upe jau salta ,deja,
Nuo medziu tyliai lasa laikas
Ir kaupias mano sirdyje.
Nematoma dvasia praskrieja-
Sujudina gelsvus lapus...
Ak,negalvokim,kas praejo
Ir ko jau niekad nebebus.

Ar ne per daug laiko ir jegu eikvojam praeities apmastymams,klaidu ieskojimams,grauzaciai ir kaltinimams,ar verta?

Dažnai to pačio klausiu savęs "Ar verta?", bet vis atsigręžiu, prisimenu, klausiu ir graužiu save... Ir, tikrai žinau, nebebus to, kas buvo... nebesugrąžinsi... Ate...

Tikrai neverta, bet labai daug laiko turi praeiti kol tos zaizdos uzgyja,apniuksta oras,tuo paciu ir mintys, saulute kai pasviecia,taip ir norisi lekti atrodo vaikai uzauginti,o ko daugiau mums ir reikia,tad nepasiduokime toms niurioms mintims ir pirmyn link savo laimes

Tavo mintys,Nele,paskatino mane sugalvoti dar viena diskusijoms tema

Iš praeities reikia pasilikti patirties.
Nors praeitį palikti labai sunku. Man asmeniškai prireikė atsipeikėti n metų. O dabar jau į praeitį galiu su šypsena žiūrėti. Dairausi į priekį.

na manau patirties tai jau tikrai pas mus yra, delto ir ziurime i gyvenima kitomis akimis,nei sutikit su manim,kai buvome jaunos ir grazios, kada aklai mylejom

Bet dabar dar likome grazios, uztat ir i meile ziurime kiek kitaip... sakyciau rimciau ir atsakingiau..to paties reikalaudamos ir is partnerio...

Na taip,grzios, tik nebeliko to zodelio jaunos, bet,dar mums viskas pries akis,antra jaunyste tik prasideda

Gali net ir neabejoti!!!

Praeitis visada palieka po saves gilu pedsaka Dalyte,ir tai gydome N metu, taip,bet kaip as sakydavau kada nors nutruks pavadelis uz kurio laikiausi isikibusi,taip ir atsitiko,ir kada issilaisvini kaip gera,SUSUNKI AS LAISVA,ir gyveni toliau,bet del saves