papasakokite...
Ar teko
iškęsti
artimo
žmogaus
praradimą?..

petrutia rašė: papasakokite... Ar teko iškęsti artimo žmogaus praradimą?..

Teko. Laikas žaisdas gydo. Tik kiekvienam skirtingai reikia to laiko.

teko, bet tai buvo seniai. Gal net labai seniai. Laikas jau "užgydė" "žaizdas" ...

taip kas blogiausia nieko su tuo padaryti negaliu o laiko jau praejo ohoho ir nieko nepasikeite

setas rašė: taip kas blogiausia nieko su tuo padaryti negaliu o laiko jau praejo ohoho ir nieko nepasikeite

Ir kiek tas "ohoho"?

zmogui patys didziausi smugiai tolygus mirciai yra tik du: skyrybos ir artimojo mirtis. galit nesutikti, bet tai yra gryna tiesa, nes daugiausiai save po siu nelaimiu griauzi, kankini, draskai...

adirtsa rašė: Teko ir man mirė man ant rankų ligoninėj.Nors praėjo daug metų neužmirštu to momento ir tos savijautos .Matai ,kad miršta žmogus ir negali padėti , atrodo padarytum bet ką ,ką tik reikia .........deja bejėgiškumas apima ,neviltis .........kažką kaltini ,nors nežinai nei ką kaltinti .

zinau ka tai reiskia, mano brolis ant ranku anapilin palydejo musu teva...smugis buvo baisus....visi del jo dar iki siu dienu pergyvename...

teko ir man,nors cia is vyro puses,bet buvo artimas zmogus ir mire musu akyse...pirma karta maciau kaip iseina zmogus anapus ir tas vaizdas stovi ir dabar dar akyse,nes buvo tik pries 2metus...ta akimirka nebezinai ka daryt,kur pult...nors buvom jau kaip ir susitaike su ta mintim,nes iseities nebebuvo,bet kai tai ivyksta atrodo ir uz smilgos griebiesi,kad tik dar ilgiau jis pabutu...

teko....ir tikrai skaudus buvo praradimas...bet su laiku viskas praeina...