Fluksus gimė beveik prieš 45 metus, ir nuo pat pradžių tapyboje, muzikoje, architektūroje ir literatūroje pelnė pripažinimą. Pradininku buvo lietuvių išeivis Jurgis Mačiūnas (1931-1978)gyvenantis New York.
J.Mačiūnas gimė Kaune, karo pabaigoje su šeima pasitraukė į Vokietiją, trejus metus ten lankė lietuvių gimnaziją, vėliau emigravo į JAV. Čia 1949-1954 metais studijavo architektūrą, grafinį dizainą ir muzikologiją. Baigęs dirbo architektu braižytoju, vertėsi kitais laikinais darbais, penkerius metus gilino meno istorijos ir muzikologijos žinias. Priešingai daugumai išeivijos lietuvių menininkų, jis nesirėmė tautine tradicija, o pasuko savitu keliu, keliu, kuris dabar vadinamas FLUXUS. Beje, labai retą kurį lietuvių menininką žino platusis pasaulis, o štai J.Mačiūną ir FLUXUS – žino labai gerai ir dar daugiau, be FLUXUS jau neįsivaizduojamas modernusis menas ar, kaip rašė Jonas Mekas: „Jis (t.y. FLUXUS) jau visuose pasaulio muziejuose ir meno istorijoj“.

FLUXUS – lotyniškas žodis reiškiantis „tekėjimą“, tai ir pavadinimas vaistų, aktyviai šalinančių iš organizmo skysčius, laisvinančių vidurius, tai ir „nestabilus“, „nervingas“, „išgveręs“, „tuščias“, tai ir priedai,kurie dedami, kad įvyktų tam tikros reakcijos.Lygiai taip pat sunku būtų pasakyti, kad FLUXUS – tai meno srovė, sąjūdis ar kažkas tokio...
Aha, matyt, FLUXUS labiausiai ir yra tas KAŽKAS TOKIO...

"Žaisdamas žmogus negyvena tuo laiku ir toje erdvėje, kuri paprastai vadinama realybe, o persikelia į kažkokį irealų pasaulį. Pasaulį, kuris neegzistuoja, „pasaulį, kuris yra pokštas ir farsas“. (J.Mačiūnas)PVZ.:
1960: Paryžiaus ūke toks Filou šlapinasi Jurgiui Mačiūnui ant batų, jie susipažįsta
1963: Toks Vostelis per klaidą suvalgo Jurgio Mačiūno salotas, jie susipažįsta
1978: Šv. Petras ir Viešpats Dievas nusprendžia surengti Fluxus koncertą danguje ir pasišaukia Mačiūną, jie susipažįsta

Veik visi autoriai kalbėdami apie J. Mačiūną pabrėžia juoko, pokšto bei žaidimo reikšmę jo gyvenime, o ir jis pats niekada rimtai nežiūrėjo į tai, ką darė – „FLUXUS – tai tokia pokštininkų grupė...“. Ir tiek!
Viskas, kad ir ką jie darytų – ir filmai, ir festivaliai, ir koncertai, ir maistas, ir dėžutės, ir sportiniai veiksmai, ir visi hepeningai bei performansai – labai humoristiniai.
Maža to, J. Mačiūnas FLUXUS niekada nelaikė menu, jam tai buvo gyvenimo būdas, paremtas pokštais. Gerais ir smagiais pokštais...
Net mirdamas žadėjo savo testamente parašyti, kad po mirties jo pelenai būtų supilti į miniatiūrinę skulptūrėlę, kuri atrodys kaip jis pats, Jurgis. Sakė, bus labai juokinga, kai jo visi draugai sėdės aplinkui jo stabelį.

Tai ka tu patiri dalyvaudamas šiame mene, tai yra sunkiai nupasakoja žodžiais, nes tu pats tampi meno dalimi. Pats tampi menu. Riba tarp meno ir nemeno išnyksta. Ir tas jausmas.. būten tuo manau šiuo menu ir stengiamasi pasiekti. Pasiekti paprasta žmogu. Menas dabar juk pasiekiamas beveik kiekvienam. Jis visur, šalia. Persikelia iš apmusijusių parodų salių, muziejų į miesto erdves. Taip gimsta tokie projektai, kaip kad "Bitės" meno erdvės" ar "3D paveikslų galerija", vienas didžiausių ir dėmesį traukiančių projektų – trimačiai užsienio menininkų piešiniai ant grindinio, taip pat “Lentikuliariniai” trijų dimensijų vaizdai sukurti specialiai SOSTINĖS DIENOMS.

Mane sudomino paroda, kalbėjusi apie Fluksus meną, kurio pateikimas visad idomus ir netikėtas. Norėčiau mintimis ir jausmais, kuriuos patyriau susipažindama su šiuo menu, pasidalinti su jumis.

Zodziu, kaip tai buvo daroma?

per sios meno krypties atsiradima daug kas laimi, nes zmogui yra priimtina visa ka jis mato gyva akimi, o tai kas uzkoduota ne kiekvienas perskaitys...

zvaigzde rašė: per sios meno krypties atsiradima daug kas laimi, nes zmogui yra priimtina visa ka jis mato gyva akimi, o tai kas uzkoduota ne kiekvienas perskaitys...

Visa fliuksiška košė ir užvirė. Drauge su kitu lietuviu Almu Šalčiumi New York'e. Jie įkūrė galeriją A&G, kurioje per nepilnus pusę metų (kol galerija bankrutavo) įvyko ne vienas labai smagus renginys bei koncertas. Štai, pavyzdžiui:
Avangardo kompozitoriaus La Monte Youngo Kompozicija Nr. 3, kurios esmė ta, kad niekas nevyksta.
„Tąkart, - kaip pasakoja J. Mačiūnas, - susirinko maždaug 40 žiūrovų. Visi jie taikiai sėdėjo ant kėdžių, mes surinkome iš jų pinigus, atrodo, po du doleriuS#, o paskui pabūgome ten pasilikti, todėl tiesiog išėjome iš galerijos ir laukėm, kas atsitiks. Praėjo penkiolika minučių, ir nieko.... Paskui, po pusvalandžio, gatvėje išgirdome visokių garsų ir trenksmų. Mes vis dar bijojome įeiti į vidų, ir porą valandų ten nelindom, kol išsinešdino visi žiūrovai. Sugrįžę į galeriją, radome ten baisią netvarką. Sulaužytos kėdės, ant sienų prirašinėta. Šiaip ar taip, tai buvo Le Monte Youngo kompozicija Nr. 3“. Jeigu manote, kad jie ten tik ir organizavo koncertus, kuriuose niekas nevyko, tai labai apsirinkate (nors ir šis neveikimas yra prasmingas - menas)

Jei zinote daugiau smaiksciu istoriju - pasidalinkim ...

tai man nezinoma meno sritis , pazystama bet nezinoma, o primu tai kas man primtina, kaip kad kiekvienas zmogus ar gyvis, juk liutas neda zoles ..