Mano veidas iš drobės, o rankos toli gražu ne iš šilko.

Nutapyk savom blakstienom mane tokią, kokios norėtum. Kokios geistum. Kokią vertintum ir tausotum. Kokios nepavargtum bučiuoti. Išskaityk žodžius iš mano smilkinių - lūpomis man per sunku kalbėti.. Įkvėpk mano oro ir pajusk, koks jis sunkus. Sutepk mano minčių sąnarius - jie taip girgžda, kad net savęs nebegirdžiu. Apsnik mane savais žvilgtelėjimais, nors ir nedrąsiais, bet nuoširdžiais.

Aš jusiu, kaip tu saldžiai nyksti mano lūpose lyg cukraus gabalėlis. Lyg sniegas.

Jei būtum opiumas, rukyčiau tave kasdien. Tik kenktum daugkart labiau.

Jei būtum žemė, pasilaidočiau tavy. Kad ir gyva - man nebaisu.

Jei būtum stiklas, daužyčiau tave, o po to nepailsčiau rinkti po gabalėlį į vientisą vitražą.

Vedžioju pirštų galais tavas plaštakas, skaitau tave lyg šventą raštą, brailiu parašytą. Jaučiu, kaip pusto į akis, tačiau užsimerkti nenoriu, nes man patinka jausti snaiges ant vokų, užuosti šaltį.

Aš jau akla.
Aš vis dar kurčia.
Aš beveik nebylė.

Geriau tylėsiu, nes nebesuprantų savo žodžių.
Geriau stovėsiu, nes nebeturiu kur bėgti.

Pamažu, po truputį visa apimantis paralyžius laižo kojas, šlaunis, rankas, veidą, lūpas, ir aš jaučiu, kaip ledėju, o stingulys salsvas.. velnioniškai salsvas..

Raudonas vynas varva nuo lūpų. Anglim išteptom rankomis braukiu per baltą drobinį veidą, kad įgaučiau bent neryškų pavidalą.

O mintyse ir atminty saldžiai žydi jazminai, mylisi žvaigždės ir taip pasiutusiai kvepia lietum..

Tu nyksti iš mano delnų, tu prarandi formą kaip tirpstantis cukrus. Ar sniegas.
Pasklisk po mano veidą, gyvenk jame, kol drobė virs šilku. O aš.. tau padovanosiu šį avangardinį, bet romantizmu kvepiantį paveikslą..

Tyliu balsu.
Pasakei, kad nėra kelio.
Ir iš akių lašėjo varvekliai liūdesiu.
Medinis stalas liko tuščias. Niekada niekas nežinojo.
Kai po rudens neateina žiema.
Tik žinojimas apie idilišką vakarienę, kurios neliečiau.

Toks keistas, keistas jausmas. Lyg mažos mirties, lyg didelės, didelės tylos. Lyg nieko nepraradau, tačiau nieko ir neturėjau. Juk negaliu prarasti to, kas net nebuvo mano. Juk visada gailimės ir ilgimės ne kažko kito, kaip vilčių, sudėtų į tą kažką.
Ar užgesinčiau savo nemigą, jei būtų vandens stiklinė. O tik aitrus oras aplink. Viskas lyg ir gerai, bet ieškai geriau, daug daug..
O gal mane Dievas paliko pastovėti vieną? Paliko pastovėti ir palaukti. Viduryje nakties, gražaus rudens vėjyje. Paliko ir nepasakė, kada grįš. Juk ir tu neisi su manimi susikibęs rankomis..
Baisu, kai sėdėjau ir vaikščiojo žvilgsnis neatsargiai gražiose šviesose tarp senų vyno butelių. Per petį. Ir tu žinojai.

Aš lauksiu, kol mane prisnigs.
Kol tamsa, tyliai ir švelniai liečianti savo plaukais tvinksinčius smilkinius, apgaubs.
Kol aš apgaubsiu tamsą.
Man nepabos laukti, kol tu, numetęs balsvą apsiaustą kampan, priglusi savo šaltais, žiemiškai gaiviais pirštų galais prie mano randų.
Sulauksiu ir tos minutės, kai miegas, ilgai klaidžiojęs vėstančiais skersgatviais, pagaliau įskaitys mano adresą.
Kalėdoms dovanų gavau gerą dozę paranojos.
Mano galva - lyg švino kūjis.
Mano plaukai - lyg nušalusi žolė.
Mano galvoje randas, o širdis - vis dar kulnuos.
Šaltis glamonėja basas kojas, brendančias per bauginančiai slogų svaigulį, besiglemžiantį minčių liekanas.
Galva tuštėja, tuštėja.. tuštėja..
Tik džeržgiantis skausmas lieka, o tabletės nebepadeda.
Aš tikrai palauksiu. Prisnigs.
Ant manęs snigs rytą, dieną..
Į pavakarę ir vakarienei.
Snigs, o šarmojančios blakstienos bylos apie dvasios stingulį, įkūnytą mano vyzdžiuose, lūpų kampuose ir visuose nuvalkiotuose vaizdiniuose, kuriuos naudoju eilėraščiams.
Tu - siena, o mano žodžiai - žirniai.
Durys man per mažos.
Staktos remiasi į pakaušį, o smilkiniai nenustoja tvinksėti.
Prieš veidrodį tyliai stebiu, kaip išvešlėjusiais plaukais lėtai, lyg ašara, sliuogia kraujas.
Ne žaizdas man reikia dezinfekuoti, o širdį ir sąžinę, mintis ir pavidalus, nuostatas ir požiūrius.
Plaučiai prisipildo skalsių dūmų, kutenančių trachėją.
Nebenulaikau galvos. Atrodo, kad žaizdos didėja, randai palengva veriasi, vyzdžiai plečiasi..
Nuo šiol nuomosiu savo širdį tiems, kurie užsimanys kiek nors joje paviešėti.

O tu..

.. gurkšnok mane kaip brangų vyną
aš moku laukti
Mane greitai prisnigs
galėsi mėgautis besiveriančiais randais
stebėdamas
kaip mano vyzdžiai plečiasi
o antakiai šarmoja
Ant blakstienų
galėsi džiauti savo emocijas
aš tik kikensiu
širdyje raudodama iš visų jėgų
nebestumk manęs
tavo laiptai per statūs
o mano kulnai
per aukšti
juk nebemoki manęs išlaikyti ant mažojo pirštelio
dabar tave puošia grandys
nuoširdumo skutelius sviedei į židinį
niekis
mane juk jau greit prisnigs..

gal vieną kartą užteks kištis ne į savo reikalus?a?

visai ne vietoje taviškės katutės, ypač kad taviškės.....
džiaukis, kad amor dar jų neištrynė

juraciuks rašė: o tu cia ka veiki?pati neturi aplamai jokio supratimo apie nieka

,,,nuo uodės ykandimo nė viena dar nenumiro

tai bent grazus moteriski pasikalbejimai...