Ar bandėt kas pakilt virš savo kūno? Pasidalinkit patirtimi/siūlymais/patarimais

siulau-nekvailiok

gali taip pakiles imti ir neberasti kelio atgal, ir pirmyn- irgi nebebus kelio,- kas tada?

rimas0419 rašė: gali taip pakiles imti ir neberasti kelio atgal, ir pirmyn- irgi nebebus kelio,- kas tada?

esu sapno metu toki dalyka turejus...tada dar gyvenau barake su kambariokem, jos pasakojo, kad mate manee kazkur nerealiam pasauly...o as beveik nieko neprisimenu, tik tiek kad ko gero apturejau klinikine mirti...

Pakilt galima meditacijos metu...reika tik dirbt su savimi.
Kelias visada yra atgal...Kiekvienas turime savo limita...jei jis baigsis pakilimo metu...vadinas taip turejo buti...

jei visada butu kelias atgal- nebutu tiek juo nuejusiu ir nebegrizusiu...
gali kelias atgal buti, bet galima neberasti jo, nor ir po kojomis

Yra limitas buvimo cia...Negrizo...vadinas baiges tas limitas.Savu noru iseiti negali.
Galutinis zmogaus likimas-ne Dievo valdomas Dangus,bet nuoseklus materijos virtimas i pradini elementa Dvasia.Tai galutinis tikslas,i kuri verziasi visa gamta.
Kai kurie deda pastangas,kad sutrumpintu siuos isbandymus Zemeje.Tai nera blogai,nes jis salygoja patirti,kurios deka mes tobulejame,igyjame zinojimu ir isminties.Musu dvasines prigimties
poreikiai niekada niekuo,isskyrus dvasine laime,nebus patenkinti.Kol esame kune,mes patirsime skausma,kancia,nemalonius ivykius,kurie vyksta gyvenimo begyje.Del laikino palengvejimo mes gauname zinijimus,tik jie suteikia mums islaisvinima ir geresnes ateities vilti.Galutinis tikslas negali buti pasiektas kitaip,negu per gyvenimiska patirti.Nors didzioji dalis to kelio sudaryta is skausmo ir kanciu.Tik ju deka mes galime mokytis.Dziaugsmai ir malonumai nieko neismoko.Jie greit prabega ir atveda i persisotinima.Kad mums nesiseka rasti pastovaus pasitenkinimo gyvenime,atitinkancio aukstos prigimties norus,rodo,kad tokie musu norai gali buti patenkinti tik savame lygmenyje,dvsiniame...
Na,pasitrauktis gyvenimo galime nusizude.Bet tai nebus naturalu.Tai tik liguistos smegenu busenos pasekme.Tai pats blogiausias is visu nusikaltimu,koki begalim padaryt ir pats siaubingiausias savo rezultatais.Tai lyg savavaliskas pasitraukimas is mums skirto,patiketo posto,skirtu pareigu
pasitraukimas.Bandymas sumazinti karmine atsakomybe ir uzsitraukt nauja...Bet jei zmogus pasitrauktu is gyvenimo,turedamas troskima siekti dvasines buties,o ne nora apleisti zeme,del gautu sunkumu,tai jau butu naturalu...
Atejom cia ir iseisim,tik tada,kai ivykdysim tai,del ko atejom...Ir jei liko,bent vienas neatliktas isipareigojimas,isbandymas-kelias atgal visada bus...

pelkiuragana rašė: Pakilt galima meditacijos metu...reika tik dirbt su savimi. Kelias visada yra atgal...Kiekvienas turime savo limita...jei jis baigsis pakilimo metu...vadinas taip turejo buti...

Kaip gera pabusti.Kaip gera pajausti siluma ant savo veudo,ir paramerkus vokus,isvysti saules sviesa,zaidziancia blakstienose.Jauciu,kaip prabundu.Nors sapnas dar laiko mane apgaubes,as tolstu i dabarti,i esama laika,i man priklausoma erdve.As ikvepiu,pramerkiu akis,tamsu.Labai tamsu,visiskai juodai tamsu.As atsisedu.Kas tai?As nejauciu savo lovos.Mane persmelke isgascio virpesys.Ranka siekiu apsvietimo jungtuko.Nera!Pasistiebiu prie sieninio sviestuvo..jo nera!As einu,einu,mane kausto baime.Nejauciu tvirto pagrindo po kojomis.Sustoju.Kas cia darosi?Tamsa,juoda tamsa ir as joje.Dairausi,bet nieko daugiau nematau,tik ja -juoda ,tirstejancia tamsa.Baime mane saldo,pajuntu siauba,nes visada ,kai issigasdavau ,smarkiai plakdavo sirdis,o dabar jos negirdziu,nejauciu...Griebiuos rankomis uz krutines...nieko neapciuopiu!kas tai?kas vyksta?kas darosi?manes nera.Kuno nera.Atsargiai lieciu veida...Nieko nera.Bet as esu!As matau,as jauciu.Ka jauciu?Didejancia baime.Gal miegu?Tikriausiai tip ir yra,bet as esu cia tame kalikiame sapne.Mano protas intensyviai dirbo,lyg kompiuterio sraigteliai,ieskodami atsakymo.Supratau,jog man tik atrodo,kad dairausi tamsoje.As matau save!Be ktypties,be kaires ir desines,as matau visur is karto,ir tai ka matau yra juoda tamsa.Tai kas as esu?As trokstu sviesos.Man beprotiskai skaudu.Ne!Asesu skausmas.Suvokiu,kad esu ne viena,kad i mane kazkas ziuri.Susunku:-Kas tu?
As esu tai ,ka jauti ir matai,-kazkas atsake.Atrode,lyg kalbeciaus su savimi.Stengiaus susikaupti,Jeigu tureciau kuna,jis turbut virstu atomu.Savo esme kreipiausi i tamsa ir ji atsake:-Atejau taves.Turiu praryt tave...
Ka?Mano vargsas protas tapo letu,ramiu,jis sustingo.Jauciau,kaip nykstu,kad manes greitai nebus.Norejau mastyt,bet jau negalejau.Mintys plauke pro sali neklidydamos manes.Isgirdau kraupu juoka.Tamsa kvatojosi,zvelgdama i mane.
-Vargse,tu tokia nepatyrusi.Mastyti-reiskia kalbeti.Tu neturi pasirinkimo,tu jau cia,o tai reiskia,kad taip turi buti.
-Ne!!!As turiu pasirinkima.-Susukau,bet nezinojau,nezinojau,koki pasirinkima turiu.Protas uzsalo.Jis visada buvo mano draugas.Jauciausi perplesta pusiau.As verkiau.Nebuvo asaru,nebuvo kuno,o as raudojau.Norejau viska pakeisti.As dar esu.Jauciausi kalta pries save.As susukau:
-As taves nebijau!As galiu kautis su tavimi!Tik dabar suvokiau,kad mastymas yra kalba,gyvenimas.Tai,kas kalbejo,buvau as.Tokio savojo as-nezinojau.Tamsa apgaube mane.Jaucaiu jos alsavima.Ji tare:-Laikas.
Tai nuskambejo kaip tukstancio mirciu sauksmas.
-Ne!-susuko manasis as.Ir sitas,,ne,,buvo toks drasus,toks tvirtas,toks laisvas ir skaidrus,kad as patikejau savimi.
-As galiu kautis su tavimi,juodoji!Ir visai nesvarbu,kad as esu bekune,beprote butybe.As dar esu ir turiu ginkla.
-Ginkla?-Nustebusi tamsa eme tolti nuo manes,-koki ginkla?
Tamsa sypsojosi man,o baime stovejo salia ir lauke.Stai ir viskas.Tikriausiai tai yar mano paskutine egzistencijos akimirka.Juoda,tamsi bedugne trauke mane i savo nematomos skraistes giluma.As stebejausi,kad esu rami ir susitaikiusi su esama padetimi.Tebunie tai,kas turi ivykti.Vis delto,jeigu tureciau prota,tai intensyviai mastyciau,koks tai ginklas?Bet dabar tariau:-Tu neprarysi manes,nes as turiu ginkla,kurio tu neiveiksi.Tai paprastas ginklas...,-mano kalbasutriko,o mano
esme ruosesi suoliui i nezinia.As isgirdau vel save tariant:-
As nyliu tave,ir man nesvarbu,kas tu ir ka nori man padaryt.As esu ir myliu tave,nes ir tu esi.Mano meile laisva,viska apimanti,viska zinanati,kurianti...As esu meile...Tai mano ginklas...
As-laisvamamzina ir laiminga.Mane supa bundancio ryto spalvos.Is juodos darosi melyna,ji svieseja,sviesejait...zydrineje suspindi begale mazu sauluciu.Akinanti sviesa gieda man nezinoma himna.Kazkada ,seniau pavadinciau tai dangaus muzika,o dabar as isilieju i sia nuostabia,nepazistama,bet tokia artima meiles ir sviesos draugija.As kvepuoju gaiviu ryto oru,gordziu zuvedru klyksma,ramu juros osima ir jauciu saules spinduliu siluma ant savo skruosto.Kaip gera pabusti....