Yra dvi medalio pusės:nežino,tai ir širdies neskauda,kita vertus kaip jaučiasi asmuo sužinojęs apie tai iš svetimo žmogaus

Jokiu budu moteris neturi prisipazinti. Jei jau bus suzinota ish shalies nera taip blogai nes vyras visad save ramins mazyte melo galimybe. Tokia galimybe atemus atleidimo nelauk.

vat ko jau ko bet isdavystes netoleruoju kam tada dar bunat su tuo partneriu kuri isdavet? eikit pas kita, pas geresni... kam dar skaudinti ji? jei jis jums atleis arba nesuzinos, visvien dar karta ji isduosit... tai bent jau mano nuomone... beja ir mane buvo isdave, bet taip ir nesupratau kodel, ji man nepasake, tik labai atsiprasinejo... ir tai suzinojau is swetimu lupu. patikek tai zymiai skaudziau

joris6 rašė: Jokiu budu moteris neturi prisipazinti. Jei jau bus suzinota ish shalies nera taip blogai nes vyras visad save ramins mazyte melo galimybe. Tokia galimybe atemus atleidimo nelauk.

joris manau kad tu neteisus.. nes jei tu pats pasakai /ar pati pasako tai galima graziaja forma issiskirti ar net susitaikyti.. (tai priklauso nuo paciu zmoniu)bet kaip is kitu lupu isgirsti..(koks gali but pasitikejimas?) tai netoleruotina.. matai viskas priklauso nuo to kaip pora sprendzia santykius..(jei kumsciais tai vienas dalykas o jei ..)beje taip pat laikas dar daug ka daro.. pvz jei tu draugauji su pana puse metu
ir is kitu suzinai dar po pusmecio kad jinai buvo neistikima.. tai kur kas sunkiau issiskyrti ir t.t.

..vyras ishgirdes prisipazinima gal suitaikys bet niekad niekad neatleis. PO prisipazinimo poros santykiai kad ir ishlike pavirs preikaishtu kupinu pragaru. Faktas kad zmones daro klaidas ir kol jos neirodytos (nepripazintos) tol ir prikisht nelabai yra ka. Antra vertus klaida juk neturetu griauti antraip graziu santykiu. Beja kuo vyras nesaugesnis ir labiau kompleksuotas tuo ir pavydesnis, netgi nemotyvuotai taigis kaip ir savaime raguotas. Beja dezinformacija betkuriuo klausimu lengvai paskleidziama, lietuvoje tai pigu ir efektyvu bet jau visai kita tema.

jei ir buvau kada neistikima, niekam nieko nesu sakiusi. o yra buve ir taip, kad buvau ilgai itarinejama neistikimybe, nors tam netgi svaraus pagrindo nebuvo. mano manymu geresne iseitis yra nieko nesakyti.

As, kaip ir joris su samelka, galvoju, kad nereikia niekam nieko sakyti.Jeigu jau taip atsitiko, kad netycia nuklydai i sona, tai ir tylek.O jeigu suzinos is kazko kazkur, juk galima gintis, iroddineti, kad cia netiesa, kad tai samokslas, paskalos, kerstas ir t.t. Paprastai zmones, net ir esant akivaizdiems irodymams tiki tuo, kuo nori tiketi

As linkusi galvoti kiek kitaip. Geriausia aisku, kai tokios tiesos nera ir meluoti nera ka. Taciau jei taip nutiko, tai nutiko nebe priezasties. Kam apgaudineti ne tik kita, bet ir dar save, todel ir atleidimas cia nebutinas... Jei tas netinka, ieskokis kito.

O kam skaudinti žmogų? Nebent tau tas partneris nieko nereiškia.
Ar tau malonu būtų, jei tavo partneris tau sakytų: vakar buvau neistikimas tau.? Būna kartais, kad neištikimybės nėra, bet norėdamas įžeisti, pažeminti, paniekinti - pasako, kad išdavė.
Žodžiu, nėra vienareikšmio atsakymo.

Kad ir kaip nepateisinu neištikimybės, tačiau jei, vis dėlto, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, partneris buvo išduotas, tai jokiu būdu nereikia jo nokautuoti pašnibždant į ausytę šį savo "prasižengimą". Be to, jei partneris nuolat prikišinėja savo išrinktąjai neištikimybę, tai 99% jis pats buvo ar yra nuklydęs tuo klystkeliu į kairę..

Geriausia - neisduoti zmogaus. O jei isduodat, tik su tokiu zmogum, kuris niekada niekam to nepasakys.
O ir patys,niekada neprasitarkit. Paklausykit vyresniu zmoniu, visi iki vieno pasakys ta pati.