Siais laikais, skirtingai nei senais musu mociuciu ir seneliu laikais, dauguma seimu apsiriboja vienu vaiku, motyvuodami tuo, kad dabar sunkus laikai, ir vaikai yra brangus malonumas seimai. Taip ir daugeja musuose vienturciu, kitaip sakant, nei broliu, nei seseru neturinciu vaiku. O kaip jauciasi patys tokie vaikai, budami vienintelemis savo tevu atzalomis vaikysteje, paauglysteje, suauge ir jau patys kurdami savo seimas? Ar jie niekada nepasijaucia vienisi, nesijaucia dalinai nuskriausti, kad neturi nei broliu, nei seseru?

Aš dar turiu viltį (keistai skamba)........kad mes po kokių 500 metų pasieksime Kuveito lygį. Skaičiau ir domėjausi šia šalim (nesisėdi man vietoje).Ten pragyvenimo lygis fantastiškas.
Kas dėl mano mergiotės, tai manau kad ji ir taip patyrė pakankamai, todėl net minties neturiu "gaminti" jai broliuko ar sesutės. Gal būt (vilties labai mažai)......galbūt.
Kokia ateitis jų laukia? Ar galėsim jiems padėti? Klausimų krūva, o mano atsakymas vienas - tik ne Lietuvoje......

As pati augau su broliu, vyras irgi turi seseri, ir musu abieju tevai tikrai nebuvo vienturciai, tad as pati neturiu patirties, kaip jauciasi vaikas neturedamas brolio ar sesers. O ir dabar musu seimoje du vaikai ir labai tuo dziaugiuosi, kad jie yra du, o ne vienas. Netgi mano mergaitiska svajoje buvo: "kai uzaugsiu, turesiu vyra ir du vaikucius". Kaip dziugu matyti kad jie vienas kita myli, be galo, net nuostabu kokia gali buti stipri broliska meile. As jau suaugusi, bet jeigu ka, pagalbos kreipiuosi i broli, kaip kad ir jis i mane, taciau mes dalinames ne tik rupesciais , bet ir dziaugsmais.

Sutinku, aš taip pat turiu brolį. Mes abu greičio ir moto fanatai. Abu dievinam saldumynus. Ir dažnai susitinkam, ir baramės, ir susitaikom prie taurės vyno......Bet realiai įvertinus Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygį džiaugsmas tikrai neima. Koks tikslas leisti į pasaulį krūvą vaikų, jeigu jiems galėsi pasiūlyti tik riekutę duonos. Gal geriau vienas, bet su galimybe augti, mokytis, siekti karjeros ir jausti tėvų pagalbą visame kame.
Bent dabar mano nuostata tokia..........

Ivertinus savo galimybes, finansine padeti ir begalini nora tureti du vaikucius, manau, kad ir man ir mano vaikams bus daug geriau, jei jie bus du, o ne vienas. Ir tai, kad jie turedami vienas kita, augs nors kiek geresni, ismoks dalintis, padeti vienas kitam, man taip pat yra vertybe.

Grazu, kai yra broliai ir seserys. Bet kazkodel nejauciu nieko neigiamo, kad ju neturejau. Uztat ir uzaugau toks blogas, saltas ir abejingas...

Kaip tas drakoniukas: "man, man, viskas tik man..." , ar ne?

A-joooo, joooo.... Ir net daugiau...

Itariu, kad isitikinti ar is tikruju taip yra, reiketu paklausti vieno tokio asmens, kaip ten, ar tamsta esi tipiskas, savanaudis vienturtis ar ne?

Jau kazkas manes panasiai klausinejo, tik ne apie situos dalykus, bet atsakyti man tenka panasiai- jeigu mazdaug puse is tavo isivaizduojamo stereotipo sudaro visuma, tuomet as butent toks.

Na va, sakai mano isivaizduojami stereotipai, hmmm...
Bet man iskilo klausimas, o kaip gi yra is tikruju, juk cia as butent to ir klausiu, kaip ten yra su tais vienturciais, kokie gi jie? O jeigu jau tu esi vienas is ju, tai man butu malonu tave patiryneti...