Ar teistas(sedejas)zmogus jau nera zmogus? Kodel zmones juos taip atstumia. Kodel mes ir kurie darome klaidas, nemokame jiems atleisti ir padeti atsistoti i doros kelia. juk patys nesame sventieji, mokame teisti, o kur suppratimas ir atleidimas. Juk patys gyvenime esame pridare daug klaidu, didesniu ar mazesniu. Juk siais laikais kai zmones i pataisos namus kisami vien uztai, kad savo vaikui nemoka elementu uz grotu turi praleisti ne vienus metus. Juk gal jis pats ziuri kur uzdirbti sau duonos kasni.Kad nereiketu daryti didesniu nusikaltimu, turi sedeti. Nezinau nesuprantu. stai man iskilo toks klausimas ar reikia jiems atleisti ar ne,suprantu tuos kurie padaro sunkius nusikaltimus.Jie yra gal jau nepataisomi. Bet nemeskime i juos akmens juk patys nesame sventieji.

koks bebutu zmogus teistas ne teistas jis ir lieka zmogumi,jis tiesio moka uz padarytas klaidas, bet jis asmenybe!

na niekad nemaniau,kad teistas zmogus,jau nebezmogus...tiesiog zinojau,kad jis padare kiek didesne klaida,nei as darau kasdien..

Once more: visi mes mokam alimentus savo klaidoms, nes nevaisingu klaidu nera. Apie zmogiskumo klausima plestis nera prasmes, nes atsakymas akivaizdus.

Tiesa, visi mes klystam...bet juk viskam yra ribos....tie kurie seda, perzengia riba(nekalbu apie ipatigus atvejus)ir bent mano poziuris i toki zmogu jau is anksto nulemtas to fakto, kad jis sedejo.Nesu su tuo susidurusi taip artimai, kaip pvz.Firezone, bet kazkiek vistik teko...tokie zmones nepataisomi, jie vel ir vel perziangia ta riba ir atsiduria vel toje pacioje vietoje(uz grotu).

Matau visuomeneje vyraujancia nuomone, ir man ji nepatinka. Priestarauciau visu pirma del to, kad net zmogzudyste ivykdes zmogus turi galimybe taisytis. Taisymasi suprantu placiaja prasme. Antra- tai, kad teistas asmuo kada nors vel atsidurs uz grotu- prielaida, salygojama daugybes faktoriu, ir buti tokiu kategorisku man tiesiog neleidzia gyvenimiska patirtis(nes pries akis daugybe pavyzdziu su gera pabaiga).Ir dar vienas dalykas. Tie, kurie 'seda', is tiesu yra perzenge tam tikra riba, bet yra daugybe tokiu, kurie perzenge dar didesne riba, ir 'neseda'. Todel ir persasi isvada, kad net svarbiausios salies nuomones eina kapitalui is paskos, nors turetu buti priesingai...

kidkoala rašė: Ar teistas(sedejas)zmogus jau nera zmogus? Kodel zmones juos taip atstumia. Kodel mes ir kurie darome klaidas, nemokame jiems atleisti ir padeti atsistoti i doros kelia. juk patys nesame sventieji, mokame teisti, o kur suppratimas ir atleidimas. Juk patys gyvenime esame pridare daug klaidu, didesniu ar mazesniu. Juk siais laikais kai zmones i pataisos namus kisami vien uztai, kad savo vaikui nemoka elementu uz grotu turi praleisti ne vienus metus. Juk gal jis pats ziuri kur uzdirbti sau duonos kasni.Kad nereiketu daryti didesniu nusikaltimu, turi sedeti. Nezinau nesuprantu. stai man iskilo toks klausimas ar reikia jiems atleisti ar ne,suprantu tuos kurie padaro sunkius nusikaltimus.Jie yra gal jau nepataisomi. Bet nemeskime i juos akmens juk patys nesame sventieji.

kiekvienas zmogs(kiekviena asmenybe),kad ir zudikas ar koks manijakas yra vertas atleidimo,gebejimas atleisti zmogui jam padeti isvysti saules sviesa(doros kelia)tai jau yra atleidimas tam zmogui,,kaip galima imti ir tai nesiskaityti siua zmogumi,juk jis tokio pacio kraujo kaip ir tu ar aass....mes neturimia teises nuteisti ta teise turi tik tas zmogus kuri nuskriaude tik tas zmogus turi teise ar ji teist ar nea,o nea mes...!!! mes kaip tik turimai padeti tiems zmonems islyst is kiauto ir nesugrizt atgal i praeity....

ingulia rašė: na niekad nemaniau,kad teistas zmogus,jau nebezmogus...tiesiog zinojau,kad jis padare kiek didesne klaida,nei as darau kasdien..

tai ka pagal tave tai jau viskas jis ne pataisomas. o kas jei jis is suko kita nuo tokios dalios ir pats atsidure ten kas tai jis jau kaip ir nezmogus

sori ingulia neta citata paemiau akys zvairos

edituke rašė: Tiesa, visi mes klystam...bet juk viskam yra ribos....tie kurie seda, perzengia riba(nekalbu apie ipatigus atvejus)ir bent mano poziuris i toki zmogu jau is anksto nulemtas to fakto, kad jis sedejo.Nesu su tuo susidurusi taip artimai, kaip pvz.Firezone, bet kazkiek vistik teko...tokie zmones nepataisomi, jie vel ir vel perziangia ta riba ir atsiduria vel toje pacioje vietoje(uz grotu).

cia ta citata

kidkoala rašė: Ar teistas(sedejas)zmogus jau nera zmogus? Kodel zmones juos taip atstumia. Kodel mes ir kurie darome klaidas, nemokame jiems atleisti ir padeti atsistoti i doros kelia. juk patys nesame sventieji, mokame teisti, o kur suppratimas ir atleidimas. Juk patys gyvenime esame pridare daug klaidu, didesniu ar mazesniu. Juk siais laikais kai zmones i pataisos namus kisami vien uztai, kad savo vaikui nemoka elementu uz grotu turi praleisti ne vienus metus. Juk gal jis pats ziuri kur uzdirbti sau duonos kasni.Kad nereiketu daryti didesniu nusikaltimu, turi sedeti. Nezinau nesuprantu. stai man iskilo toks klausimas ar reikia jiems atleisti ar ne,suprantu tuos kurie padaro sunkius nusikaltimus.Jie yra gal jau nepataisomi. Bet nemeskime i juos akmens juk patys nesame sventieji.

Tai, jog buvusius kalinius Lietuvos visuomenėje reikėtų laikyti tam tikra socialine grupe, tikriausiai nekelia abejonių. Visų pirma, buvusių kalinių procentas buvo ir yra pakankamai didelis. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statistiniais 2003 metų liepos 18 dienos duomenimis, per pirmą pusmetį į laisvę buvo paleisti 3444 kaliniai, 2003 metų pradžioje nuteistų asmenų buvo 9414, iš kurių 2003 metais atvyko 3310 naujai nuteistų asmenų. Todėl apytikriai 2003 metais į kalėjimą pateko beveik toks pat skaičius nuteistųjų, kaip ir išėjusiųjų į laisvę. Šitoje vietoje reikėtų išskirti pagrindinę problemą: prieš nusikalsdamas ir prieš nuteisiamas, asmuo buvo eilinis pilietis, turintis visas piliečio teises ir pareigas. Nusikaltusį pilietį nuteisia teismas ir jo teisės yra smarkiai apribojamos. Atlikęs bausmę, asmuo teoriškai tampa tuo pačiu eiliniu piliečiu, kaip ir prieš paskelbiant teismo nuosprendį, kadangi jis jau atliko bausmę, kitaip sakant, išpirko savo kaltę prieš visuomenę. Tačiau praktiškai išėjusio kalinio psichologinė, socialinė, kultūrinė ir ekonominė padėtis dažniausiai gerokai skiriasi nuo tos, kokią jis turėjo prieš patekdamas į kalėjimą. Išėjęs į laisvę, kalinys patenka į ganėtinai nepalankiai jo atžvilgiu nusiteikusią aplinką. Kalinys dėl įvairių priežasčių sunkiai adaptuojasi visuomenėje. Individo adaptacija apibūdinama kaip individo siekių, lūkesčių derinimą su jo galimybėmis ir su visuomenės lūkesčiais bei reikalavimais. Reikia pažymėti, kad kalinių adaptacijos sunkumai ne visada yra tik individo problema, reikia atsižvelgti ir į socialinį kontekstą.Kalinių adaptacija yra procesas, kuris gali baigtis sėkmingai arba nesėkmingai. Tipizuotai adaptacijos rezultatus galima apibrėžti kaip integraciją, marginalizaciją ir deintegraciją. Tačiau, kaip ir bet koks socialinis reiškinys, adaptacijos rezultatas ar tipas nėra galutinis ir nekintantis faktas: individas gali išgyventi skirtingus adaptacijos tipus. Kiekvienu atveju pageidautina, kad nebūtų perėjimo iš integracijos į deintegraciją, tačiau kalinių atveju taip pasitaiko. Pavykusia adaptacijos forma galima laikyti integraciją: integracija įvyksta tada, kai individas pasiekia tokį socialinį statusą, kokio trokšta, individo teistumas visuomenės akyse tarsi išnyksta, individas ir visuomenė ištrina šį faktą. Integracija priklauso nuo dviejų faktorių: individo motyvacijos ir visuomenės požiūrio; tam, kad integracija pavyktų, visuomenė turi sudaryti kuo palankiausias sąlygas integracijai. Kalinių adaptacija yra procesas, kuris gali baigtis sėkmingai arba nesėkmingai. Tipizuotai adaptacijos rezultatus galima apibrėžti kaip integraciją, marginalizaciją ir deintegraciją. Tačiau, kaip ir bet koks socialinis reiškinys, adaptacijos rezultatas ar tipas nėra galutinis ir nekintantis faktas: individas gali išgyventi skirtingus adaptacijos tipus. Kiekvienu atveju pageidautina, kad nebūtų perėjimo iš integracijos į deintegraciją, tačiau kalinių atveju taip pasitaiko. Pavykusia adaptacijos forma galima laikyti integraciją: integracija įvyksta tada, kai individas pasiekia tokį socialinį statusą, kokio trokšta, individo teistumas visuomenės akyse tarsi išnyksta, individas ir visuomenė ištrina šį faktą. Integracija priklauso nuo dviejų faktorių: individo motyvacijos ir visuomenės požiūrio; tam, kad integracija pavyktų, visuomenė turi sudaryti kuo palankiausias sąlygas integracijai. Kalinių grupės marginalumo prielaida galima vadinti ir vadinamąją stigmatizaciją. Nuteistas asmuo patenka į kalėjimo aplinką. Kalėjime, deja, egzistuoja tam tikra kalėjimo subkultūra, kurios sudedamosios dalys yra elgesys, kalbos manieros, išvaizda, pažiūros. Patekęs į kalėjimą, jis turi adaptuotis, nes kitu atveju kalinio gyvenimas gali tapti sunkiai pakeliamu. Tokia prievartinė adaptacija nori nenori kalinį paverčia kalinių subkultūros atstovu. Kalinių subkultūros atstovai, ypač jeigu ilgai sėdėję, išėję į laisvę, visuomenėje tampa išskirtiniais žmonėmis. Šį reiškinį sociologai vadina stigma: tai toks fenomenas, kai žmogus pasižymi kokiu nors fiziniu, psichologiniu arba socialiniu deviantiškumo požymiu, žyme, ir ta žymė labai skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų. Stigmatizuotas žmogus visuomenėje sukelia negatyvius jausmus, dažniausiai pasibjaurėjimą, jo yra šalinamasi. Stigmos gali skirtis matoma žyme bei destruktyvumu: kiek jos šokiruojančios, kiek svarbios bendravimo metu, kiek reikšmingos stigmatizuotajam. Stigmos gali būti fizinės, psichologinės ir socialinės prigimties. Kalinius galima laikyti stigmatizuotų žmonių grupe, kadangi dauguma jų yra atpažįstami ir vertinami kaip stigmatizuoti. Dažniausiai kaliniai atpažįstami dėl išvaizdos: tatuiruotės, dantys, dažnai ir apranga signalizuoja aplinkiams, kad asmuo yra sėdėjęs. Antroje vietoje yra elgesys: kalba, elgesio manieros, pomėgiai gali išduoti buvusį kalinį. Socialinė buvusio kalinio padėtis šiuo metu Lietuvoje gal ir negalėtų būti stigmos priežastimi, kadangi nemažas procentas nekalėjusių asmenų turi panašią ar tokią pačią socialinę padėtį. Visuomenės nariai stigmatizuotųjų grupę linkę apibūdinti stereotipiškai, dažniausiai neigiamai. Iš stigmatizuotųjų grupės tikimasi tam tikro stereotipinio elgesio; visuomenė dažnai sudaro tokias sąlygas, kad stigmatizuotasis negali pasielgti kitaip, nei iš jo buvo tikėtasi, tuo patvirtindami visuomenės sukurtus stereotipus. Tokiu būdu sukuriamos prielaidos stigamtizuotųjų diskriminacijai. Šis procesas yra vadinamas stigmatizavimu. Kalinių stigmatizavimo priežastimi gali būti ir visuomenės noras apsiginti nuo nerimo, įtampos, tuo būdu bandant padidinti savo vertę.
Nepaisant to, kad stigmatizavimas brandžiose ir kultūringose visuomenėse yra laikomas neigiamu ir nepageidautinu reiškiniu, vis dėlto stigmatizavimas vienokia ar kitokia forma egzistuoja visur; jo šaknys tikriausiai glūdi žmogaus psichologijoje.