dar kyla klausimas zinoma kad taip nors kartais buna ir isimciu

jokiu budu, jei tau pastoviai sesis ant galvos, papa karla tegu buna tolerantiskas

niekada nebūsiu tolerantiška keiksmažodžiams, alkoh olizmui, narkotikams, muštynėms, patyčioms ir pan dalykams

Man atrodo visada buti tolerantiskam, tai reiskia netureti savo pozicijos, viskam pritarti ir su viskuo sutikti. Man taip nepatiktu. Bet tolerancijos reikia daznai, nereikia noreti visame sviete ivesti savo tvarka,reikia kartais priimti taip, kaip yra,o jei nepatinka -apsisukti ant kulno ir nueiti.

Tolerantiskam buti iki tos ribos, kai jau matai kad, stop, neber kur dingti, tada tolerancija padekime i sali ir parodykime savo nasrus. Buna situaciju, zmoniu, kurie net nezino kas tai per zodis ir su kuom jis valgomas.

Nevisada.

galbut ne visada gali isrekt kas tau nepatinka ar su kuo nesutinki,bet visada tolerantiska islikt negali-juk tau prades lipt ant galvos,uzlips ir dar trykt prades.jei jau negali taikytis su tuo,geriau isvis atsiribok nuo tu zmoniu-manau dazniausiai tai buna darbe-kad ir kaip ten bebutu,darbas dar ne visas gyvenimas,uzdarai duris ir gyveni sau.

Manau, kad ne visada, nes tada chamai ir kitokie pradės brautis į sielą ir darkytis tenais - spjaudytis. Vieną kartą galima dovanoti, o antrą kartą jau reikia rėžti atgalios, kad daugiau toks noras nebekiltų. Nors krikščionys sako, kad du kartus galimą niekšybę dovanoti. Aš su tuo nesutinku. Užtenka vieno karto. Žmogus su prispjauta siela prarandą savo asmenybę. Taip galima nejuokais ir sielą prarasti. Mano manymu, ir taip padugnės jau turi per daug teisių - užlipo jau ir ant altoriaus. Altorius yra ne vien krikščioniškoje kultūroje. Jis jau buvo Antikoje, o krikščionis tik pasisavino ir pratęsė jo kelią.